„Alžyriečiai laukia visiško visų kolonijinės Prancūzijos įvykdytų nusikaltimų pripažinimo", - akcentavo valstybės vadovas. Pasak jo, Alžyro kolonizacijos istorijoje buvo keli skausmingi etapai. „Tai kolonizacijos pradžia, kai 40 metų buvo naikinamos ištisos gentys, deginami kaimai. Po to buvo plėšimo laikotarpis, kai iš alžyriečių atimta žemė buvo perduodama europiečiams", - sakė prezidentas.

A.Tebunas taip pat prisiminė 1945 metų gegužės 8-osios (alžyriečių sukilimo už nepriklausomybę pradžios diena) siaubą, kai žuvo 45 tūkst. žmonių. „Ir pagaliau išsivadavimo karas (1954-1962), kai alžyriečiai paėmė į rankas ginklą, kad išlaisvintų savo šalį", - pridūrė prezidentas. „Svarbu pripažinti šiuos faktus. Kodėl pripažįstama tai, kas atsitiko armėnams ir žydams, bet ignoruojama tai, kas įvyko Alžyre?" - klausė valstybės vadovas.

Pasak Alžyro prezidento, kai tik pripažinimo klausimas bus sureguliuotas, atsiras galimybė užmegzti tvirtą draugystę tarp dviejų tautų.

A.Tebunas taip pat kalbėjo apie branduolinius bandymus, Prancūzijos atliktus XX amžiuje Alžyro pietuose. Jis paragino Prancūziją išvalyti branduolinius poligonus Alžyro teritorijoje.

Alžyras buvo Prancūzijos kolonija nuo 1830 iki 1962 metų.

Prancūziškas galvos skausmas

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), spaudžiamas mokėti kompensacijas už kolonijinių laikų nusikaltimus, teigė šią vasarą planuojantis priimti „sunkių sprendimų" ir dar kartą atsisakė patvirtinti, ar kels savo kandidatūrą kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

„Šią vasarą negaliu sau leisti atsipalaiduoti. Turėsiu priimti keletą sprendimų, kai kurie iš jų bus sunkūs", - Pietų Prancūzijos miestelyje Martelyje sakė turą po šalį surengęs E.Makronas.

Paklaustas, ar sieks perrinkimo, E.Makronas teigė: „Kol kas per anksti sakyti." Tačiau prezidentas teigė ir toliau esąs pasirengęs įgyvendinti planus iki pat pabaigos.

Prancūzijos prezidentas ilgą laiką slepia savo kortas ir neatskleidžia planų dėl 2020 m. prezidento rinkimų, kuriuose kandidatūras jau iškėlė tokie varžovai, kaip dešiniųjų pažiūrų lyderė Marina Le Pen (Marine Le Pen) ir dešiniojo sparno veteranas Ksavjeras Bertranas (Xavier Bertrand).

Komentuoja politikos apžvalgininkas Rolandas PAULAUSKAS:

Mada kompensuoti skriaudas, kurias padarė įvairios Vakarų Europos šalys likusiam pasauliui, jau užgimė - neseniai girdėjome, jog vokiečiai pripažino savo kolonijinių laikų nusikaltimus Namibijoje ir sumokės milijardą, o ir Jungtinėse Valstijose visas „Black Lives Matter" judėjimas „ant to stovi", o amerikiečiai taip pat jau moka... Mada užgimė ir klesti, o kai mada pradeda siautėti, ji dažniausiai įsibėgėja labai plačiai. Kai paauglystėje neturėjome į apačią platėjančių kelnių, jautėmės nuskriausti, nors vėliau tos kelnės pradėjo atrodyti juokingai... Taip ir čia - po kažkiek metų šios mados atrodys juokingai, bet dabar greičiausiai jos dominuos ir nugalės.

Visa tai liečia ne tik Prancūziją: čia galima prisiminti ir Belgiją su jos kadaise užgrobtu Kongu, kur karalius Leopoldas nužudė nemažai vietos gyventojų, ir Olandiją, Angliją, beveik visą Vakarų Europą. Net mūsų kaimynai latviai gali sulaukti sąskaitos - kadaise čia egzistavęs Kuršo kurfiurstas, arba Kurliandija, taip pat turėjo kolonijas... Dabar tai atrodo kaip absurdas, nes sakysite, jog Latvija tuo metu neturėjo savo valstybės, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame absurdas tiesiog klesti.

Grįžtant prie Prancūzijos verta prisiminti neseniai vykusius „geltonųjų liemenių" protestus. Vienas iš jų reikalavimų buvo, kad Prancūzija pasitrauktų iš Centrinės Afrikos šalių, nes ir šiuo metu prancūzai kontroliuoja kelių Afrikos valstybių finansų sistemas, iš kurių gauna konkrečią naudą. Taigi, „geltonosios liemenės" reikalauja dviejų vienas kitam prieštaraujančių dalykų: trauktis iš Afrikos ir padidinti jiems algas bei pensijas... Jų pensijos ir dabar yra per didelės, nes prancūzai tiek neuždirba, kiek gauna, tačiau jie reikalauja dar labiau apkarpyti šalies pajamas...

Taigi, šis procesas plėsis. Bet yra vienas svarbus niuansas: Vakarų civilizacija pradės mokėti skolas už šimtmečiais vykusį įvairiausių pasaulio tautų engimą. Bet kuo mes čia dėti? Lietuva niekada neturėjo kolonijų, mes patys buvome engiami iš visų pusių, o dabar mes kartu su visais Vakarų europiečiais mokėsime jų skolas...