1 nuotr.Europos audito rūmai (EAR), atlikę tyrimą, kaip nevyriausybinės organizacijos (NVO) įsisavina joms skirtas Europos Sąjungos lėšas, patvirtino tai, kas bent kiek galvojančiam ekonomistui ar politikui ir taip buvo aišku.
Lėšų NVO skyrime tvyro chaosas, o skaidri apskaita sunkiai įmanoma. Kodėl?
Europinių lėšų skyrimo skaidrumu susirūpinta po to, kai ES patyrė taip vadinamą „katargeito" skandalą: buvo įtarta, jog prieš Katare vykusį Pasaulio futbolo čempionatą kai kurie europarlamentarai gavo kyšių iš Kataro valdžios.
Dėl šio korupcijos skandalo buvo atstatydinta tuometė Europos Parlamento vicepirmininkė, Graikijos politikė Eva Kaili. Tyrimas dar nebaigtas, tačiau EAR auditoriai nustatė ir kitokių būdų, kaip galima visiškai saugiai taškyti ES valstybių mokesčių mokėtojų pinigus.
Tiesa, auditoriai tyrė tik keturias viešosios veiklos sritis - sanglaudą, mokslinius tyrimus, aplinką ir migraciją, tačiau iš šiose keturiose srityse aptiko skandalingų dalykų.
Nežino, kas yra NVO!
Pasirodo, jog iš 27-ių ES valstybių tik Lietuva, Latvija, Lenkija, Slovėnija, Slovakija ir Graikija yra teisiškai nustačiusios, kas yra NVO. Kad tai yra pelno nesiekianti organizacija, kuri nėra susijusi su šalies vyriausybe, politine partija ar profesine sąjunga.
Tai organizacija, kurios negali kontroliuoti religinės bendruomenės ir savivaldybės. O 21-oje ES valstybėje, įskaitant ir Estiją, net nėra NVO apibrėžties. Nors jau 2019 metais buvo rekomenduota nustatyti, kas yra NVO, tai apibrėžta tik 2024 metais.
Tačiau to nepakanka. Pavyzdžiui, Vokietijoje iki šiol nėra NVO registracijos ar identifikavimo numerių. O Prancūzija, nors auditoriai prašė, nepateikė apie NVO jokių duomenų, nes neturi NVO apibrėžties - nežino, ką teisiškai būtų galima vadinti NVO.
Kai tiek nežinomųjų, europinę paramą gavo bene didžiausias Europoje mokslinių tyrimų institutas, atlikinėjęs tyrimus energetikos ir bioekonomijos srityse. Institutas save deklaravo kaip NVO, ėmė ES pinigus kaip NVO, tačiau iš tiesų veikė kaip pelno siekianti organizacija, o instituto vadovybėje buvo ir šalies vyriausybės narių.
Kitas mokslinių tyrimų institutas, kuriame dirbo 250 asmenų, teikė technines paslaugas tekstilės ir kosmetikos pramonei, gavo iš to pelno, tačiau vis vien gavo iš ES pinigus kaip NVO, tai yra, pelno nesiekianti organizacija. Nustatyta, kad per trejus metus net 70 tūkstančių subjektų, neturinčių NVO statuso, gavo iš ES milijonus eurų, skirtų NVO.
Nežino, kas už to stūkso
Kita vertus, o kas gali kontroliuoti NVO, jei beveik visos ES valstybės nežino, kas yra NVO. Taip pat, skirtingai nei privačios įmonės, kurios turi nurodyti savo akcininkus, NVO neturi pareigos atskleisti savo visų finansuotojų.
Tad tarp finansuotojų gali būti ir tokių privačių asmenų ar priešiškų valstybių, kurios NVO gali padaryti pažeidžiamas ar jomis pasinaudoti lobizmo tikslams. Nustatyta, kad net ES struktūros samdė NVO, kad jos kaip lobistės paveiktų kitas ES struktūras.
Be to, jeigu užsiregistravę lobistai turi rašyti ataskaitas apie savo veiklą, NVO tai daryti neprivalo.
Kuo mažesnė, tuo neskaidresnė
Auditoriai NVO finansinį ir vertybinį skaidrumą bandė išmatuoti 100 balų sistema. Kuo mažau balų, tuo mažiau skaidrumo. Išaiškėjo, jog pačios neskaidriausios yra mažos NVO, turinčios iki 25-ių darbuotojų.
Tokių NVO skaidrumas tesiekė 47 balus, vidutinio dydžio NVO skaidrumas siekė 55 balus. Skaidriausios (68 balai) buvo tos NVO, kurių darbuotojų skaičius buvo daugiau nei šimtas.
Tačiau viena aišku, jog auditoriai neaptiko tokių NVO, kurios būtų visiškai skaidrios.
Kita vertus, o kaip išmatuoti tą vertybinį skaidrumą? NVO, norėdamos gauti ES lėšų, teoriškai turėjo paisyti žmogaus orumo, laisvės, demokratijos, lygybės, veikti teisinėje valstybėje ir gerbti visas žmogaus teises, įskaitant ir LGBT teises. Parašai, kad tokių vertybių laikaisi, o Europos Komisija ir atriekia per 2021-2023 metus 4,8 mlrd. Eur. Ir dar 2,6 mlrd. Eur iš Europos socialinio fondo (ESF+) ir Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF).
Kai NVO finansavime tvyro chaosas, nieko keisto, jog steigiamos vis naujos NVO. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje 2024 m. pabaigoje veikė 6759 organizacijos, turinčios NVO žymą. Iš jų net apie 70 NVO stengėsi mažinti lietuvių skurdą, o kiek pavyko - kitas klausimas.
Bet kodėl EAR, kurio nariai paskiriami 6-erių metų kadencijai, neskelbia NVO skirtą paramą gavusių institutų ir t.t. pavadinimų? Net nenurodo, kurioje šalyje tai įvyko?
Buvęs Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis paaiškino, jog tai įprasta praktika:
„Būdavo taip, kad ir atskirų valstybių neįvardindavo. Apie jas žinodavo tik tie, kurie turėjo priėjimą prie tų ataskaitų. Jiems buvo galima daugiau informacijos atskleisti. Bet valstybės privalo taisyti EAR nurodytas klaidas. Jeigu auditas nustato pažeidimus, turi arba apsiginti, arba nutarimus vykdyti. Ar ne per švelnu, kai nenurodomos konkrečios įmonės? Per švelnu, žinokite. Deja, taip yra. Kiekviena valstybė turi savo diskreciją ir vykdo savo politiką. Jei ES vadovybė imtų jas spausti stipriau, tada būtų sunku jas suvaldyti ir išlaikyti ES sudėtyje. Čia jau turbūt reikėtų Donaldo Trampo (juokiasi - aut.past.)."
EAR nariai, net ir pabaigę tarnybą, privalo laikytis konfidencialumo prievolės, nes esą tam tikros informacijos atskleidimas galėtų pakenkti ES ar konkrečios jos valstybės interesams. Tačiau ar tikrai pakenktų, jei ES milijardai būtų suskaičiuoti atidžiau?
