Lotynų Amerikos narkotikų karteliai - valstybės valstybėse

Kaip viskas prasidėjo

Didžiausi ir įtakingiausi karteliai susiformavo praėjusio amžiaus pabaigoje Meksikoje. Čia jie yra svarbus ekonominio bei politinio gyvenimo reiškinys ir vieni didžiausių darbdavių. Tokia situacija susiklostė dėl didelės narkotikų paklausos JAV ir ilgos tarpvalstybinės sienos.

Narkotikų kartelių istorija prasidėjo XX a. pirmojoje pusėje, kai Sinaloa, Durango ir Čihuahua valstijose susiformavo vadinamasis Auksinis trikampis - sritis, kuri specializavosi opiatų, paklausių tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų veteranų, gamyboje.

Didėjant paklausai, marihuanos ir opiatų gamyba Sinaloa pasiekė pramoninį lygį. Į šią veiklą įsitraukė valstiečių šeimos ir kooperatyvai bei didmeniniai pirkėjai iš regiono sostinės - Kuljakano miesto. Būtent čia narkotikų prekeivis Pedro Avilesas Peresas „įkūrė" pirmąją didmeninio narkotikų tiekimo į JAV oro transportu struktūrą.

1976 m., spaudžiant JAV, Meksikos valdžia Sinaloa atliko pirmąją didelę prieš opiatų gamybą nukreiptą operaciją. Ją lydėjo masiniai areštai ir ištisų gyvenviečių sunaikinimas. Po jos narkotikų prekeiviai persikėlė į Gvadalacharą, Chuareso valstijos sostinę.

Devintajame dešimtmetyje Kolumbijos karteliai nutiesė kokaino tranzito per Meksiką į JAV kanalus. Meksikoje, liberalių rinkos reformų fone, išaugo nedarbas, paskatinęs į nusikalstamą veiklą įsitraukti ne tik jaunimą, bet ir bankrutavusius valstiečius. Tuo pat metu nusikaltėliai iš Kolimos, Mičoakano ir Chalisko valstijų pradėjo gaminti metamfetaminus, kurių pagrindą sudarė kiniški prekursoriai.

Vėliau narkotikų prekeiviai iš Sinaloa - Feliksas Galjardo, Fonseka Kariljo ir Karo Kintero - sukūrė platų nusikalstamą tinklą, kurį JAV narkotikų kontrolės administracija (NKA) pavadino Gvadalacharo karteliu. Jis vienas pirmųjų užmezgzė ryšius su Medeljino karteliu iš Kolumbijos.

Kai, padedant NKA, kartelis buvo sunaikintas, o jo lyderiai - suimti, Tichuanoje, Chuarese ir Sinaloa veikę filialai išaugo į atskirus, tarpusavyje konkuruojančius, kartelius. Jie specializavosi tiekti kokainą, heroiną ir metamfetaminą į JAV. Trumpam visus pavyko suvienyti Chuareso kartelio lyderiui Amadui Kariljo Fuentesai, bet po jo žūties 1997 m. tarpusavio kovos atsinaujino.

Kruvina Meksikos istorija

Amžių sandūroje pirmavo Choakino Gusmano Loeros vadovaujamas Sinaloa kartelis. Jis kontroliavo marihuanos ir aguonų auginimą Auksiniame trikampyje, požeminių tunelių, vedančių į JAV, sistemą bei turėjo angarą Meksiko oro uoste. 2004 m. jo „federacija" subyrėjo į atskiras konkuruojančias grupuotes. Jos, be narkotikų kontrabandos, pradėjo grobti žmones dėl išpirkos bei kontrabanda vežti į JAV naftą ir migrantus.

Smurtas pasiekė naują lygį po to, kai apie 2010 m. susikūrė kartelis „Los Setas". Jį sudarė maždaug 30 į pensiją išėjusių kariškių ir specialiųjų pajėgų kovotojų. Ilgą laiką „Los Setas" buvo laikoma labiausiai techniškai aprūpinta, profesionalia ir smurtaujančia nusikalstama grupuote. Ji pradėjo taikyti masines ir parodomąsias egzekucijas, konkurentų šeimų narių žudymą, vaikų verbavimą ir kt.

2006 m. JAV remiama Felipės Kalderono vyriausybė paskelbė karteliams karą. Per kariuomenės ir policijos operacijas, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 50 tūkst. iki 120 tūkst. žmonių. Smurto pikas fiksuotas 2011 ir 2018 metais. Vėlesnės vyriausybės su karteliais nusprendė kovoti švelnesniais metodais.

Prezidentas Lopesas Obradoras, orientuodamasis į socialines smurto priežastis, nusprendė vykdyti „apkabinimų, o ne kulkų" politiką. Tačiau galiausiai karteliai ir kitos nusikalstamos grupuotės tik išplėtė savo įtaką. Ekonomikos ir taikos instituto duomenimis, 2015-2022 m. smurtinių mirčių skaičius išaugo beveik 300 proc. - nuo 8 tūkst. iki 23,5 tūkst.

Kai nuo 1929 m. Meksikoje valdžiusi ir galimai narkokartelius globojusi Institucinė-revoliucinė partija 2000 m. pralaimėjo rinkimus, karteliai prieš naująją vyriausybę ėmėsi politinio teroro. Jų smogikai yra atsakingi už šimtų žurnalistų, studentų, visuomenės veikėjų bei skirtingų lygių politikų žmogžudystes.

Siekdami apsisaugoti nuo kartelių, nuo 2013 m. stambūs žemės savininkai pradėjo kurti savigynos grupes, todėl kova tapo dar žiauresnė. 2021 m., per kadencijos vidurio rinkimų kampaniją, buvo nužudyta daugiau nei 100 politikų, 2024 m. - nuo 22 iki 34 kandidatų vietos rinkimuose.

Nūdienos realijos

Šiuo metu karteliai aktyviai veikia 30-35 proc. šalies teritorijos ir narkotikų kontrabandai jūra naudojasi Verakruso, Lasaro-Kardeno ir Mansanilo miestų uostų infrastruktūra. Karteliai turi geografiškai apibrėžtas įtakos sferas, kuriose jie palaiko ryšius su korumpuota policija bei valdžios institucijomis, todėl ten veikia palyginti saugūs narkotikų gabenimo būdai.

Tokiose zonose norintys dirbti prekybininkai bei narkotikų tiekimo kanalais siekiančios pasinaudoti gaujos yra priverstos mokėti karteliams. Konkurencija dėl tiekimo kanalų kontrolės, ypač - palei kokaino tiekimo ir sienos perėjimo maršrutus, yra pagrindinė kartelių karų, kasmet nusinešančių tūkstančius gyvybių, priežastis.

Be draudžiamų medžiagų kontrabandos, karteliai taip pat veikia keleivių pervežimo, žemės ūkio, statybų, nekilnojamojo turto ir kituose ekonominiuose sektoriuose.

Pagrindinės opiumo, marihuanos, metamfetamino ir fentanilio gamybos sritys susikoncentravusios rytinėje ir vakarinėje Siera Madre kalnų grandinės dalyse.

2025 m. vasarį JAV Meksikos narkotikų kartelius priskyrė teroristinėms organizacijoms.

Kolumbijos karteliai

Aštuntajame dešimtmetyje šiauriniuose Kolumbijos regionuose valstiečiai pradėjo auginti marihuaną, kurią į JAV gabeno vietos ir amerikiečių kontrabandininkai. Netrukus Medeljino mieste susiformavo Medeljino narkotikų kartelis, kuriam vadovavo Pablas Eskobaras bei broliai Ochoe ir Chosė Rodrigesas Gačios.

Tai buvo pirmoji didmeninės prekybos kokainu Kolumbijoje organizacija, kontroliavusi 80 proc. rinkos. Ji iniciavo laboratorinę kokaino hidrochlorido gamybą iš kokaino pastos, kurią tiekė Bolivija ir Peru. Kali mieste susikūrė konkuruojantis to paties pavadinimo sindikatas, kuriam vadovavo broliai Migelis ir Hilbertas Rodrigesai Orechuelos.

Kartelių kišimasis į politinį šalies gyvenimą prasidėjo 1984 m., kai buvo nužudytas Teisingumo ministerijos vadovas Rodrigas Lara Bonilja. Jis pasiekė, kad P.Eskobaras būtų pašalintas iš Nacionalinio parlamento, į kurį jį išrinko 1982 m. Tuomet buvo patvirtinta narkotikų prekeivių ekstradicija į JAV, į ką pastarieji atsakė politiniu teroru.

1989 m. žuvus Gačioms, o 1993 m. - ir P.Eskobarui, lyderiais narkotikų gamyboje ir prekyboje tapo jų konkurentai iš Kali.

Kai padedant NKA buvo sunaikinti Medeljino ir Kali karteliai, lyderiu tapo „Šiaurės slėnio kartelis". Jį sudarė Kali kartelio likučiai ir Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) bei Nacionalinio išlaisvinimo armijos (ELN) partizanai-marksistai. Pinigus kovai su valdžia jie rinko apkraudami mokesčiais ūkininkus - kokos augintojus bei dalyvaudami narkotikų gamyboje.

Į šią veiklą įsitraukė ir kovai su partizanais stambiųjų žemvaldžių suformuoti savigynos būriai - ultradešiniųjų milicijos struktūros, kurias sudarė iki 35 tūkst. kovotojų.

Amžių sandūroje žlugus „Šiaurės slėnio karteliui", kuris geriausiais metais kontroliavo 80 proc. tiekimų, paleidus savigynos būrius ir 2016-2017 m. demobilizavus FARC, rinką kontroliuoja atskiros grupuotės.

Narkotikų karteliai Venesueloje

Dėl masinės imigracijos iš Italijos pirmąsias organizuotas nusikalstamas grupuotes šalyje įkūrė Sicilijos ir Neapolio mafijos atstovai. Nuo devintojo dešimtmečio Venesuela yra svarbus Kolumbijos kokaino, marihuanos ir heroino transportavimo į Europą ir JAV taškas.

Tradiciškai šią veiklą kontroliavo Kolumbijos nusikalstamos struktūros, kurios organizavo narkotikų gabenimą laivais. Venesueliečiai daugiausia buvo atsakingi už draudžiamų medžiagų transportavimą, saugojimą ir saugumą.

Amžių sandūroje tarptautinės organizacijos bei JAV vyriausybė pradėjo kaltinti Venesuelos kariuomenę ir pareigūnus dalyvaujant narkotikų kontrabandoje. Ši hipotetinė struktūra žiniasklaidoje buvo vadinama „Saulės karteliu".

2005 m. prezidento Hugo Čaveso vyriausybė nutraukė bendradarbiavimą su JAV narkotikų kontrolės administracija.

Nuo 2008 m. Vašingtonas, kaltindamas narkotikų prekyba, reguliariai taiko sankcijas šalies kariniams ir civiliniams veikėjams. Projektas „InsigntCrime" suskaičiavo 123 tarnaujančius ir į pensiją išėjusius karininkus, kurie gali būti susiję su kokaino kontrabanda.

Venesuelos pasienio regionuose amžių sandūroje buvo įkurtos Kolumbijos sukilėlių grupuočių, tokių kaip FARC ar ELN, dalyvaujančių narkotikų gamyboje ir pardavime, stovyklos ir bazės. JAV kaltino tiek H.Čavesą, tiek Nikolą Madurą bendradarbiavimu su jomis. Prieš kelis metus grupuotėms, tikėtina, pavyko užveisti kokos plantacijas, įsteigti kokaino laboratorijas bei pradėti nedidelę pramoninę šio narkotiko gamybą.

2020 m. pavasarį JAV teisingumo departamentas apkaltino N.Madurą ir kelis aukšto rango pareigūnus „narkoterorizmu". 2025 m. liepą JAV „Saulės kartelį" pripažino teroristine organizacija. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė Argentina, Ekvadoras, Paragvajus, Peru, Trinidadas ir Tobagas.

Kritikai pažymi, kad „Saulės kartelis" nėra narkotikų kartelis. Pasak jų, tai - su narkotikų kontrabanda susijusių pareigūnų, politikų ir kariškių „koalicija". Nepaisant to, sausio pradžioje JAV surengė karinę operaciją, kurios metu buvo pagrobtas ir į Jungtines Valstijas išgabentas N.Maduras bei jo sutuoktinė Silija Florens.

Kas yra „Tren de Aragua"

Prieš 15 m. Venesuelos kalėjimų gaujų pagrindu susiformavo „megagaujos" - organizacijos, įsitraukusios į mažmeninę prekybą narkotikais, neteisėtą kasybą ir kt. Viena iš jų konsolidavimo ir plėtros priežasčių - 2013 m. Vyriausybės iniciatyva sukurti „taikos zonas". Buvo laukiama, kad, mainais į teisėsaugos veiksmų stabdymą konkrečiame rajone, gaujos atsisakys nusikalstamos veikos ir net prisidės prie tvarkos palaikymo.

Taip Tokorono kalėjime, esančiame Aragvos valstijoje, to paties pavadinimo mieste, 2012-2013 m. susiformavo gauja „Tren de Aragua". Ji užgrobtą kalėjimą pavertė savo būstine. Netrukus jos „verslas" tapo tarptautinis, kadangi perveždama Venesuelos migrantus, gauja „skolų atidirbimui" įtraukdavo juos į nusikalstamą veiką arba prostituciją. Gauja kontroliuoja neteisėtus sienos su Kolumbija kirtimo takus, per kuriuos ir gabena žmones į užsienį.

Gauja veikia Kolumbijoje, Čilėje ir Peru, atskiri padaliniai užfiksuoti Bolivijoje, Brazilijoje ir Ekvadore. Ypač „Tren de Aragva" įsitvirtino Čilėje, kur veikia 14 iš 16 šalies regionų ir yra atsakinga už daugelį smurtinių nusikaltimų. Ji užsiima kontrabanda, reketu, prekyba žmonėmis, grobimais už išpirkas, sąvadavimu, mažmenine prekyba narkotikais. Gauja užsitarnavo ypač prastą reputaciją dėl polinkio į besaikį smurtą ir parodomąsias egzekucijas.

2022 m. dideles operacijas prieš gaują surengė Kolumbijos, Peru ir Čilės pareigūnai. 2023 m. rugsėjį Venesuelos kariai šturmu susigrąžino Tokorono kalėjimo ir miesto kontrolę.

2024 m. vasarį gaujos nariai Čilėje pagrobė ir nužudė buvusį Venesuelos kariškį ir disidentą Ronaldą Ohedą. Teisėsauga tuomet sulaikė19 žmonių. Iš jų trys pripažino, kad veikė Venesuelos valdžios nurodymu ir paminėjo šalies VRM vadovą bei artimą N.Maduro bendražygį Diosdadą Kabeljo.