Legendinis sandoris: kas ir kodėl Amerikai pardavė Aliaską?

Aliaskos pardavimo istorija apaugo daugybe mitų ir legendų: ji neva buvo išnuomota, o laivas su auksu, kurį JAV sumokėjo už šią teritoriją, nuskendo pakeliui į Sankt Peterburgą.

Čia daugeliui kiša koją prastos istorijos žinios: daug kas įsivaizduoja, kad Aliaską pardavė imperatorė Jekaterina II - tiesiog ilgai negalvodama pasirašė kažkokį popierėlį ir vienu plunksnos brūkštelėjimu atėmė iš Rusijos didžiules ir neįtikėtinai turtingas teritorijas.

Iš tiesų Jekaterina II čia niekuo dėta, ji niekaip nesusijusi su Aliaskos pardavimu amerikiečiams, tai įvyko gerokai vėliau. Kitaip kaip pasakojama legendose, tikrovė buvo kur kas proziškesnė: tai buvo abipusiai naudingas sandoris.

Kas ta Aliaska?

Ji - didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija.

Išvertus iš aleutų kalbos „Aliaska" reiškia Didžioji žemė. Tai išties milžiniška teritorija. Pavyzdžiui, Kodiako sala yra antroji pagal dydį Jungtinių Valstijų sala po Havajų. Aliaskos krantus skalauja Arkties ir Ramusis vandenynai.

Žemyninė Aliaskos dalis - tai 700 km ilgio pusiasalis. Iš esmės tai yra kalnuota šalis, ten yra daugybė ugnikalnių, taip pat 4 ilgiausi pasaulio kalnų ledynai.

Pietų Aliaskoje yra 17 aukščiausių JAV viršūnių, taip pat ir aukščiausia Šiaurės Amerikos vieta - Makinlio viršūnė (6194 m).

Šiose žemėse nuo seno gyveno aleutai, eskimai, indėnai, visi jie vertėsi žvejyba ir medžiokle, klestėjo kailių verslas.

Aliaskos atradimas

Mokslininkai mano, kad pirmieji europiečiai, išvydę Aliaskos krantus, buvo S.Dežniovo 1648 m. ekspedicijos dalyviai. Jie, kaip pasakojama, sąsiauriu, kuris dabar vadinamas Beringo vardu, praplaukė iš „Šaltosios" jūros į „Šiltąją", bet į sausumą nelipo.

„Rusų Amerikos" žemes europiečiai atrado 1732 m., o pradėjo jas įsisavinti po 1741 m., kai Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę tyrinėjo antroji V.Beringo ekspedicija.

Atvykėliai pamatė, kad vietos gyventojai yra blogai ginkluoti ir visai nepavojingi, elgiasi draugiškai.

Pirmoji rusų gyvenvietė buvo įkurta 1784 m. Kaip visada būna naujai atradus žemes, pirmieji ten patraukė pirkliai ir visokiausi avantiūristai.

Rusų Amerika

Kitas etapas - Rusijos Amerikos bendrovės steigimas. Verslas plėtojamas labai aktyviai. Vietos gyventojai žvejoja ir medžioja kailinius žvėrelius, o bendrovė monopolininkė, iki 1867 m. kontroliavusi prekybą, žeriasi didžiulius pelnus.

Rusų Amerika sparčiai vystosi tiek ekonomiškai, tiek socialiai. Rusų kolonistų gyvenviečių daugėja, stačiatikių bažnyčia aktyviai veikia šioje parapijoje, verslas klesti. Rusijos Amerikos bendrovė tampa pelningiausia visoje Rusijos imperijoje.

Auga vietos gyventojų nepasitenkinimas, prasideda ginkluoti susidūrimai, kartais net kruvini konfliktai. Tuo sudėtingu laikotarpiu Aliaskoje buvo rasta aukso. Čia pradeda plūsti ir amerikiečiai kolonistai, juk Amerika - šalia. Prasideda tikra aukso karštinė. Rusai ir amerikiečiai sugyvena taikiai, viskas klostosi gerai.

Lemtingas posūkis

Padėtis pasikeitė XIX a. viduryje. Dėl to buvo kalti ne kolonistai, ne aukso ieškotojai ir net ne nepatenkinti įsiveržimu į savo žemes čiabuviai, o kalanai! Kalanai - tai jūrinės ūdros, plėšrūs gyvūnai, kurių kailis buvo labai vertinamas.

Dėl kailio jie buvo naikinami masiškai ir net barbariškai. Galop šių gyvūnų populiacija sumažėjo tiek, kad verslas sunyko (šiandien jūrinės ūdros įrašytos į Raudonąją knygą), o Rusijos Amerikos bendrovė patyrė didžiulių nuostolių. Buvo nutarta ją parduoti, nes tuo metu jos skolos siekė milžinišką 722 tūkst. aukso rublių sumą.

Antras neigiamas veiksnys - kad Aliaskoje atsirado administracija. Iki tol viskam vadovavo pirkliai, o dabar vadovauti pradėjo jūrų laivyno karininkai, kurie nieko apie verslą nenusimanė. Prasidėjo nesklandumai dėl biurokratijos, pradėjo trikti logistika, prekybiniai ryšiai.

Tuo pačiu metu Rusijos monarcho žvilgsnis ėmė krypti į Tolimuosius Rytus, kurie atrodė perspektyvesni, pirmiausia todėl, kad yra arčiau, o Aliaska - jau kitas žemynas. Be to, pinigų srautai iš ten išseko, dabar į šią tolimą koloniją reikėjo investuoti.

Visi šie veiksniai paskatino toliaregiškus Rusijos politikus pagalvoti apie tai, kad Aliaska jiems tapo ne tik neperspektyvi, bet ir pavojinga. Amerika aktyviai vystėsi ir prisijungdavo aplinkines teritorijas. Aliaskos užėmimas - tik laiko klausimas. Kariauti dėl jos niekas nenorėjo, todėl buvo nutarta iš susidariusios padėties išspausti didžiausios naudos Rusijos imperijai.

Dar viena labai svarbi priežastis buvo pralaimėtas Krymo karas. Jis ištuštino iždą ir šaliai teko skolintis. Be to, Rusijai reikėjo stipraus sąjungininko prieš D.Britaniją. Tad buvo imta rimtai aptarinėti Aliaskos pardavimą.

Prasidėjo konsultacijos su Amerika. Ten kaip tik vyko Pilietinis karas, Rusija šiame kare palaikė federalinę vyriausybę. Jai laimėjus, santykiai su Amerika klostėsi puikiai. O Aliaskoje padėtis tik blogėjo, pradėjo trūkti maisto produktų, indėnai susivienijo ir pradėjo tikrą karą su rusais kolonistais.

Derybos su amerikiečiais atsinaujino. Šie, tiesa, nedegė noru pirkti Aliaską. Tada rusai pradėjo didžiulę reklamos kampaniją, teritorija buvo vaizduojama kaip tikras Eldoradas. Be to, buvo papirkinėjami senatoriai, kad jie labai „užsimanytų" pirkti Aliaską.

Istorinis sandoris

Pagaliau 1867 m. sandoris įvyko, Aliaska buvo parduota už 7,5 milijonų dolerių. Palyginkite: JAV iš Prancūzijos už 15 mln. dolerių nupirko net 12 valstijų. Sandoris tuo metu buvo neįtikėtinai naudingas Rusijai. Amerikos laikraščiuose tuo metu buvo rašoma: o kam Amerikai reikia už tokius didžiulius pinigus įsigyti 50 tūkst. eskimų, kurių visas turtas - puskibiris ruonio taukų?

JAV sutiko, kad Rusija toliau valdytų visas stačiatikių cerkves, taip pat įsipareigojo Rusijai teikti archyvinius išrašus, nes per tiek metų Aliaskoje buvo sudaryta daugybė santuokų, gimė vaikų. Rusai iš Aliaskos - dabar jau Amerikos teritorijos - išvyko.

Amerika pirkiniu nesidžiaugė, o Rusijoje sandoris apskritai buvo įvertintas kaip pralaimėjimas, nes iki paskutinės akimirkos viskas buvo slepiama. Ir paprasti žmonės ir elitas buvo nepatenkinti, kad „parceliuojamos" Rusijos žemės, nematė tame jokios naudos. Tuo metu gimė mitas, kad Aliaska buvo ne parduota, o 100 metų išnuomota amerikiečiams.

Bet laikas parodė, kad sandoris amerikiečiams buvo labai naudingas, būtent nuo jo prasideda Jungtinių Valstijų klestėjimas. 1880 m. ten buvo atrastas didžiulis aukso telkinys ir prasidėjo tikra, tiesiog beprotiška Didžioji aukso karštinė, įkvėpusi Džeką Londoną parašyti keletą žinomų kūrinių. Dabar ten, be aukso, išgaunama nafta, dujos, cinkas, švinas. Aliaska Amerikai atnešė kolosalų pelną.

Šiandien jau galima sakyti, kad parduoti šias žemes buvo didžiulė Rusijos klaida, bet kas tada galėjo žinoti, kad kada nors nafta bus tokia svarbi, kad ten yra daug aukso?

Aliaskoje iki šiol gyvena rusų kolonistų palikuonys, veikia Rusijos stačiatikių bažnyčia.

Sandoris apaugo mitais, bet jokio sąmokslo nebuvo, pinigus Rusija gavo ir užkamšė biudžeto skyles.