Latvija gali nustebinti

Čia Vilniaus autobusų stotis? Taip

Kelionė prasidėjo nuo Vilniaus autobusų stoties, kurioje vaizdai, tiesą sakant, nemaloniai nustebino. Akis badė senas nenaudojamas „žaislų lošimo" aparatas, kurio dugnas buvo nusėtas negyvų vabzdžių paklode. Pakėlus akis į sienas - seni elektros skaitikliai, tokių jau beveik niekur nėra. Iš esmės Vilniaus autobusų stotyje tik naujos švieslentės, renovacijos nematyti metų metus.

Dargi - juokas per ašaras. Tualetai. Nulipus laipteliais žemyn matau vartuose, pro kuriuos susimokėjus einama, kur karaliai pėsti vaikšto, įstrigęs žmogus, jam išlįsti pagelbėja valytoja. Galvoju, jei jau stringa, reikia eiti į kitą WC, ką gi susimokėjus ir jau einant pro vartus šie pastrigo. Taigi spąstuose ir aš. Juokinga. Kaip tik eina kitas žmogus, įmeta monetą ir išsilaisvinu. Paskui skaitau informaciją, kad su kuprinėmis pro vartus neikite. Suprask, galite įstrigti. O kur tas kuprines dėti? Jei esu vienas, viena? Palikti? Saugojimo spintelių nemačiau, kad būtų. Žodžiu, kaip pasakytų paprasti žmonės, „bardakas" ne kitaip.

Bet atostogos, negi skųsiesi. Šypsena veide ir lipame į autobusą, kur 4 valandas važiuosime į Klaipėdą. Šalia atsisėda pagyvenusi moteris, atrodo maloni. Tačiau sustojus Raseiniuose iš maišų pradeda traukti dešras, agurkus ir jau skaniai krimsti. Garsiai. O paskui eilė dantų krapštukams. Rakinėjimo metas. Eina sau, - aplanko mintis. Paskui žaidimai telefonu šaudyk gaudyk, be ausinių. Pykšt pokšt! Bet juk atostogos... Šypsomės. Ne ponai juk esam.

Pasakysiu viena, nebūčiau pamaniusi, kad tiek daug elektronines cigaretes rūkančių merginų, moterų. Minėtų Raseinių autobusų stotyje išlipo jaunos, matyti, nepilnametės merginos ir apsižiojusios veipina. Šalia jų ir vyresnės moterys. Traukia, čiulpia. Negi taip skanu... Kas jums sakė, kad sveikata yra brangiausias turtas? Ne visiem.

Atvykus į Klaipėdą ji irgi pasirodė neatpažįstama, pirmiausia todėl, kad aplink labai daug rusiškai kalbančių žmonių. Prie Danės upės pilna užsieniečių, jaunų merginų su vaikais, matyti, kad ukrainietės. Kalba rusiškai. Nugristu sėdinčių klaipėdiečių moterų pokalbį: „Daug metų gyvenu Klaipėdoje, dar nebuvo taip, kad pasijusčiau it Rusijoje. Rusiškai visur. O ukrainiečių merginų kiek, trumpučiais šortais, o jos nedirba nieko?" „Nežinau", - atsako jos draugė, sėdinti ant suolo.

Tačiau Klaipėda gražus miestas, atsinaujinęs. Važiuojam į Palangą, kaipgi nepereisi per Basanavičiaus gatvę. Palangoje pilna turistų. Žmonės piktinasi Palangos tilto spalvomis, jos tokios, kaip Rusijos vėliava. Toks sutapimas, bet žmonės sako, kad galėtų nudažyti ir kitomis spalvomis, kad nekiltų asociacija su šalimi agresore.

Išvažiuojant iš Palangos mašinų aikštelės vėl rusiška aliuzija: kelią pastoja automobilis, rodos, su norvegiškais numeriais, bet iš jo galvą iškišęs rusas. „Praleiskite mūsų automobilį". Rusas rusiškai: „Aš nekalbu tavo kalba, aš turiu elektroninę kortelę, man reikia mašiną pasikraut". Chamiškai. Maždaug, važiuoju kur noriu, kaip noriu, nes aš čia svarbiausias. Šiaip ne taip atbulas pavažiuoja. Ir toliau skleisdamas rusišką įžūlumą.

Adatų bokštas, ilgiausias tiltas, plačiausias krioklys

Važiuojam į Latviją. Kadangi Liepojoje jau būta, čia užsukome tik į mugę lauktuvių namiškiams. Vaikučiams - meduolių, kaina po 3,50 euro. Latvių prekybininkai - labai malonūs, siūlo naminių sulčių, medaus, pyragų.

Na, tolyn į kelią. Sustojame Šiaurės Latvijoje Aizpute miestelyje. Čia turistus traukia Livonijos ordino pilies griuvėsiai. Įsivaizduojate, išlikę dar iš XII-XIV a. Tai viena seniausių šio ordino pilių. Apsilankykite, jei norite pajusti viduramžių dvasią. Beje, šie griuvėsiai įtraukti į Latvijos istorinių paminklų sąrašą. Akį traukia geležinis karys, nusifotografuoju, įsikibusi jam į parankę, juokiuosi, kad vyrui pasakysiu, kad naują puisį radau (latviškai vaikinas yra puisis, - aut. past.). Juokas juokais... Čia ilgai neužsibūnam, nes pagrindinis tikslas - ilgiau pabūti Kuldigoje.

Pirmiausia aplankome Kuldigos adatų bokštą. Kadais tai buvo telegrafo bokštas, paskui - viena iš fabriko, gaminančio adatas, dalių. Adatų fabriką įkūrė žydų verslininkas Markas Ditmanas. Čia adatos buvo gaminamos nuo 1854 metų ir jau 1888 metais buvo pagaminta apie 103 mln. adatų. Dabar lankytojai, įsigiję bilietą už 2,50 euro, čia gali susipažinti su adatų istorija ir svarba žmonėms.

Bokštas turi keturis aukštus, kiekviename jų - informacija apie adatas įvairiais laikotarpiais, įvairiais kontekstais. Bet dauguma turistų sako, jog jiems bokštas įdomiausias dėl atsiveriančios miesto panoramos ant stogo. Į jį leidžiama esant geriems orams ir vienu metu bokšte negali būti daugiau nei 10 žmonių. Mums pasisekė, panoramą pamatėme, graži ta Kuldiga...

Nuo 2024 metų Kuldigoje atidarytas 25 metrų aukščio Kuldigos apžvalgos bokštas. Vos per kelis mėnesius nuo jo atidarymo čia apsilankė daugiau nei 60 tūkst. žmonių. Ir iš tiesų, nuvykus automobilių aikštelėje netrūko, stovėjo ir autobusų. Visi ėjo kopti į šį „laimės žiburį", iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Juk bokštas - Ventos slėnio gamtos draustinyje. Tiesa, kopiant į šį bokštą jauti tarsi siūbavimą. Apžvalgos bokštų asai tik pasijuoktų, o man galva apsisuko. Nepratusi. Bet šiaip čia kopia ir jauni, ir seni, vadinasi, įkandamas riešutėlis.

Turistų susižavėjimo vertas Kuldigos senasis mūrinis tiltas, einantis per Ventos upę, jis yra vienas ilgiausių plytinių tiltų Europoje, ilgis maždaug 165 metrai. Tiltas veikia nuo XIX a. Nuo 2008 metų tiltas renovuotas. Teigiama, kad per Jonines latvių vyrai turi tradiciją per šį tiltą bėgti nuogi.

Nuo šio tilto atsiveria Ventos krioklys. Legenda pasakoja, kad velnias norėjo upę užtverti akmenimis, tačiau pragydo gaidys, ir velnias nespėjo... Taigi taip atsirado Ventos krioklys. Beje, tai pats plačiausias krioklys visoje Europoje! Jo plotis maždaug 110 metrų, tačiau per potvynius gali siekti ir 275 metrų.

Kainos visokios

Ir pabaigai - produktų kainos. Lankėmės Liepojos maisto turguje ir Kuldigos „Rimi" parduotuvėje. Kainos panašios kaip ir pas mus, kažkas pigiau, kažkas brangiau. Turguje, pavyzdžiui, skilandinės dešros kilogramas 16 eurų. Pieniškų dešrelių kilogramas apie 9 eurus. Vytintos dešros kilogramas - 18 eurų. Trešnių kilogramas - 5,59 euro. Tiek pat ir pomidorai. Abrikosų kilogramas - 4,69 euro, kivių - 9 eurai. Įvairiausių bandelių vieneto kaina maždaug 60 centų.

Kuldigos „Rimi" parduotuvėje pasitaikė nemažai akcijų, bet čia kainos net su akcija didesnės nei Liepojos maisto turguje. Štai tręšnių kilogramas su akcija čia buvo 6,99 euro. Bulvių maišelis (1,2 kg) - 2.99 euro. Pienas 3,5 proc. (2 l) su akcija 2,39 euro, be akcijos 2,99 euro. Mūsų „Žemaitijos" varškės kilogramas su akcija 3,99 euro, be akcijos 6,99 euro. „Paulig" kava (500 g) 13,99 euro, „Jacobs" atitinkamai 14,49 euro. Pastebėjau, kad vaikų prekės kiek brangesnės.

Miestų kavinėse, kad ir Kuldigos, kainos panašios. Pavyzdžiui, daržovių salotos su kiauliena 6 eurai, dienos sriuba - 4 eurai, bulvytės fri su kečiupu - 4 eurai, vištienos kepsnys su daržovėmis - 10 eurų, latė - 3 eurai, desertai apie 5 eurus. Kuldigoje labai populiarios desertinės, į vieną tokią užėjome, eilė nežmoniška, laukti ilgai, bet maži citrininiai keksiukai buvo skanūs. Kas keliausite į Latviją, gražios kelionės ir puikių įspūdžių!