Kas iš tikrųjų sugriovė Sovietų imperiją, kurią siekia atkurti V.Putinas

Apie tai, kokios iš tikrųjų buvo Sovietų imperijos griūties priežastys, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas JUOZAITIS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS ir žurnalistas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kokios, jūsų manymu, buvo geopolitinės sąlygos ir priežastys, kad, regis, nepajudinama SSRS, užėmusi šeštadalį mūsų planetos, staiga ėmė byrėti kaip kortų namelis? Po Sovietų Sąjungos griūties krito ir vadinamasis socialistinio lagerio šalių blokas, virto Berlyno siena... Kas, jūsų manymu, įvyko?

V.RUBAVIČIUS: Susidėjo daug veiksnių, pasaulio raidos tendencijų, šaltojo karo ypatumų... Apie tai prirašyta daugybė knygų, tačiau to meto istorinės reikšmės sluoksnis neišsemiamas, juolab kad jau įsigyvename į naujojo pasaulinio karo būseną. Tai būsenai suvokti pasitelkiamos ano karo suvokimo metaforos, tad šaltasis karas vėlei tampa politiškai ir geopolitiškai aktualus. Galima išskirti kelis „didžiuosius" veiksnius.

Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas paskatino naują ginklavimosi varžybų etapą, sykiu numušdamas pasaulines naftos kainas. Taip buvo suduotas didelis smūgis ir taip jau braškančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai, kurios pagrindinis eksportas - nafta ir dujos. Beje, ir šiuo metu dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sugebėjo dujų eksportą paversti veiksmingu geopolitinės kovos įnagiu. Aną dešimtmetį ekonominių problemų vis daugėjo, valdančiųjų sluoksnyje ryškėjo supratimas, kad valstybė „nepatemps".

Naujasis vadovas M.Gorbačiovas paskelbė politinio ir ekonominio persitvarkymo bei valstybės demokratizavimo programą - „perestroiką", - atvėrusią duris tam tikriems spekuliaciniams rinkos santykiams. Leista steigti kooperatyvus ir laisvai prekiauti sava produkcija. Žmonės išmoningi - kooperatyvus imta kurti prie gamyklų, perimant įvairiausias jų funkcijas naujomis kainomis, tad gamyklos netruko „įsiskolinti" saviems verslininkams. Juolab kad kooperatyvus kūrė pačių gamyklų vadovai, jų draugai ir giminaičiai.

Sovietų Sąjungoje veikė dvilypė pinigų sistema - grynieji ir sąskaitiniai, naudojami vidiniams gamyklų bei institucijų atsiskaitymams. Kooperatyvams buvo mokama sąskaitiniais, tačiau kooperatyvai tuos sąskaitinius jau galėjo bankuose versti grynaisiais. Tad nepaprastai sparčiai ėmė didėti pinigų masė, įsukusi infliaciją, skurdinusi daugybę žmonių. Kartu staiga radosi milijonierių ir milijardierių sluoksnis. Valstybės nusiurbimo ir turtėjimo geismo jau niekaip nebuvo galima sustabdyti. Tam geismui atsidavė ir aukštoji partinė bei komjaunuoliškoji nomenklatūra.

Didėjo ir skurdinamų bei įvairiausius nepriteklius vis labiau išgyvenančių žmonių nepasitenkinimas. Pridėkime dar ir daug kainavusią Afganistano avantiūrą. Aukštojoje partinėje nomenklatūroje vis labiau buvo jaučiamas nerimas - ką daryti ir kaip suvaldyti politinės ekonominės sistemos byrėjimą? Kooperatyvinis, ekonomiką ir išteklius nusiurbiantis vyksmas sėkmingai sukosi ir Lietuvoje, o vėliau peraugo į žvėrišką „prichvatizaciją". Įvairiose respublikose besikuriančių judėjimų „perestroikai" paremti šūkiai ėmė įgauti nacionalinio išsivadavimo atspalvį. Estija, Latvija ir Lietuva gana greit pakilo nacionalinio išsivadavimo proveržiui. To judėjimo Sovietų Sąjunga jau nebeišlaikė.

Pirmeiviais šiuo atžvilgiu laikytini estai, jie sėkmingai galėtų kurti istorinius „imperijos griovėjų" paveikslus. Beje, mes juk nieko nežinome, kaip kiti pabaltijiečiai vaizduoja savąją laisvinimosi istoriją, kokį kuria bendresnį istorinį „imperijos subyrėjimo" vaizdinį. Menkai bendraujame, menka kultūrinė bei idėjinė apykaita, o mes vis norime pasirodyti, būti matomi, nekreipdami dėmesio į kaimynių interesus.

A.RUSTEIKA: Įvyko natūralus dalykas - visos imperijos žlunga, sugriuvo ir šita. SSRS subyrėjo ne dėl tankų trūkumo, o šaltojo karo lenktynėse pasibaigus Kremliaus pinigams. Istorinės to meto aplinkybės gerai žinomos, neverta jų kartoti. Įdomiau pakalbėti apie tai, ar būtų buvę įmanoma to meto vadovams išvengti SSRS subyrėjimo? Juk beveik visų politinių krizių galima išvengti, jei sprendimų priėmėjai nebandytų krizės neigti, taip patys tapdami valstybės problema ir tolesnės eskalacijos priežastimi.

Taip ir atsitiko tuometėje SSRS, valdomoje „senolių tarybos", t.y. TSKP Politinio biuro, užsiėmusio „sostų karais" ir kliedėjusio apie „komunizmo sukūrimą". Sprendimų priėmėjai tiesiog nesugebėjo suvokti savo utopijos beviltiškumo ir vilkosi įvykių uodegoje net tada, kai plika akimi matėsi artėjanti pabaiga, o bandymai kažką pakeisti beviltiškai nugrimzdavo milijoninės biurokratijos pelkėse.

Jokių resursų milžiniškai imperijai išlaikyti nebebuvo, nepadėjo net pumpuojami į užsienį gamtos turtai, o dvidešimtojo amžiaus 3-4 dešimtmečių industrializacijos stebuklo, įgyvendinto milijonų Gulago vergų nemokamu darbu ir šalies apiplėšimu, pakartoti nebebuvo jokių galimybių. Nebelikus jėgos, laikančios sistemos dalis, ir nesant bendro intereso likti kartu, pavergtos ginklu tautos tiesiog pasinaudojo proga ir išsilakstė.

G.JAKAVONIS: Rusijoje ir dabar Sovietų Sąjungos griuvimas tapatinamas su Michailo Gorbačiovo, kurio politika sudarė sąlygas Atgimimui, vardu. Buvusį SSRS prezidentą kaltina ir tuo, kad 1991 m. gruodį, kai Belovežo girioje buvo pasirašoma NVS sutartis, jis savo įsakymu dar galėjo nurodyti nuimti Borisą Jelciną, Leonidą Kravčuką ir taip išgelbėti imperiją nuo subyrėjimo. Koks, jūsų manymu, vaidmuo teko šiam žmogui?

V.RUBAVIČIUS: Jo vaidmuo - didžiulis. Jis paleido ir vadinamojo socialistinio lagerio valstybes, sutiko pasitraukti iš Vokietijos, atvėrė sienas ir paskatino ekonomikos pokyčius. Sunku svarstyti, ką jis galėjo ir ko negalėjo padaryti. Galima numanyti, kad ėmė suvokti, jog iš butelio paleistas turtėjimo geismo džinas jau apėmė įvairius socialinius sluoksnius. Išgelbėti imperiją gal ir buvo galima kraujyje skandinant išsivadavimo judėjimus ir juos remiančius žmones, tačiau klausimas - kas tuo metu valdys ir kaip tektų bendrauti su Vakarais? O ir su demokratinės pertvarkos ideologija toks posūkis nelabai būtų derėjęs.

Galima sakyti, kad mums, o sykiu ir pasauliui, pasisekė, kad M.Gorbačiovas nebuvo iš tų politikų, kurie mirtinai kabinasi į valdžią ir jai išlaikyti ar stiprinti neabejodami pasitelkia visą valstybės represinį aparatą, kurį ir nukreipia saviesiems malšinti. Vėlgi klausimas - o kaip iš stalinizmo apžavų besivaduojantys rusai būtų taikęsi su tokiu stalinistiniu „posūkiu"?

Lietuvoje M.Gorbačiovo pertvarkos idėjos ganėtinai vėlavo - partinė nomenklatūra stengėsi jas prislopinti. Jos atrodė neįprastai drąsios, laužančios net įsivaizduojamą komunistinę tvarką. Tačiau visuomenėje tos idėjos vis labiau plito. Jas skleidė daug Rusijos leidinių.

Pagrindinis pertvarkos idėjų ruporas ir tribūna buvo savaitraštis „Literaturnaja gazeta". Iš jo ir lietuviai sėmėsi naujų idėjų, juo buvo galima pasiremti ir savose publikacijose - juk „Maskvos leista". To literatūrinio visuomeninio savaitraščio vaidmuo mums laisvinantis iš Sovietų imperijos dar nėra deramai įsisąmonintas. Jame buvo permąstoma visa naujoji Sovietų Sąjungos istorija, iškelti stalinizmo nusikaltimai. Buvę tremtiniai įgavo viešos raiškos tribūnas. Kaip tik tremties tragedijos sklaida ir išgyvenimas tapo labai svarbus lietuvybę stiprinantis veiksnys, skatinęs ryžtą vaduotis.

A.RUSTEIKA: M.Gorbačiovas - žmogus, anksčiau už kitus suvokęs ateinantį sistemos žlugimą ir su bendraminčiais bandęs ją išgelbėti. Planuota buvo palikti centralizuotą vienpartinį vadovavimą, politiškai užtikrinantį stabilumą, tuo pat metu vykdant reformas, sukuriant ribotą, reguliuojamą valstybės rinką ir eiti keliu, kuris Kiniją atvedė į pasaulinę lyderystę, kas su TSRS gamtos turtais buvo visiškai realu.

M.Gorbačiovas buvo prievarta sukurtos daugiatautės imperijos vadovas, todėl jo sistemos gaivinimo bandymas nepavyko, nes vos truputį atlaisvinus varžtus ją sudraskė nacionalinio išsivadavimo judesiai. Tačiau jei TSRS būtų buvusi ne imperinė, o nacionalinė valstybė - jo planas būtų buvęs visai logiškas.

Svarbiausias dalykas sistemai išsaugoti yra kiekvienos jos dalies suinteresuotumas sistemos išlikimu, kada kiekvienam politinio darinio dalyviui likti to darinio nariu nauda turi būti didesnė už išėjimą. Reikalaujantiems permainų dalinės nuolaidos galėjo būti patrauklesnės už riziką pralaimėti ir tai galėjo stabilizuoti situaciją ir padėti laimėti laiko.

Visos ideologija paremtos imperijos byra panašiai - ir komunistinės, ir dabartinės „homunistinės". M.Gorbačiovas taip pat, kaip ir mūsų „lyderiai", nieko neveikė, tik gimdė negrįžtamus procesus, nes visi jo sprendimai, kurie laiku priimti būtų veikę, buvo priimti po laiko. Sistemą buvo galima išsaugoti ir savalaikėmis ryžtingesnėmis reformomis, ir kruvina jėga, tačiau ir tam, ir kitkam pritrūko ryžto, asmeninių savybių ir gebėjimų.

Dabar mes stovime prieš tokius pat pasirinkimus. Sistema išlieka, kai centras rūpinasi, kad niekas nenorėtų jos keisti, o žlugdantys valstybę vadovai giliai susirūpinę, kad niekas negalėtų nieko pakeisti. Tai pabaigos scenarijus ir tada jokių prošvaisčių, išskyrus susirūpinimą ar jėgos panaudojimą prieš savo piliečius, kas tik priartina neišvengiamą galą, nebelieka.

G.JAKAVONIS: Mūsų šalies piliečiams daug metų peršama nuomonė, kad Sovietų Sąjungą sugriovė Lietuva, o konservatorių elitas visus „blogio imperijos" griovimo nuopelnus bando priskirti tik savo partijos garbės pirmininkui . O koks iš tiesų, jūsų nuomone, Lietuvos žmonių laimėjimus prisiimančio V.Landsbergio vaidmuo griaunant „blogio imperiją"?

A.JUOZAITIS: Šis klausimas nurodo į tą gėdingą ir net apgailėtiną ideologinį uždavinį, kurį daugiau nei tris dešimtmečius atlieka politinis klanas. Jis įvairiai vadinosi - ir „Nepriklausomybės partija", ir „Konservatorių partija", - bet esmė visada buvo viena: „privatizuoti" Lietuvos Nepriklausomybę. Žinoma, „privatizuojant" ir Baltijos kelią, ir Sąjūdį.

Dabar - „privatizuojant" nacionalinį transliuotoją LRT. Klano viršūnė kaip ant delno - V.Landsbergio asmuo ir jį palaikančios, jam pataikaujančios jo klikos sukurtos struktūros. Žinoma, tą klaną palaikė „dešinės" pakraipos žmonės, idealistai, kurių dauguma nuoširdžiai troško nepriklausomos Lietuvos. Tą šventą troškimą ir panaudojo klanas, o konkrečiai - pats V.Landsbergis. Kaip jam pavyko panaudoti - atskira kalba.

Lietuvos Nepriklausomybė - tai Baltijos šalių nepriklausomybių bendras kelias. Naudojant visus išteklius - tiek disidentų ir pogrindininkų, tiek nacionalinių kompartijos narių, kurių buvo milžiniškas skaičius. Bet svarbiausias uždavinys buvo pažadinant „mases". Man asmeniškai išpuolė likimas būti pačiame pirmųjų Atgimimo metų smaigalyje (vieša paskaita-akcija 1988 metų balandį, „Sąjūdžio žinių" redagavimas ir leidimas iki Steigiamojo LPS suvažiavimo, net laikinas štabas namuose, Žvėryne).

Kas patirta? Buvo akivaizdus baimės įšalas, kurį reikėjo pralaužti per gerą pusmetį. Labai, net labai džiaugėmės kiekviena drąsos iniciatyva. Džiaugtis teko ir su LKP nariais, net vadovais, kurių dauguma tapo Sąjūdžio kelio nariais. Į Baltijos kelią išėjome visi kartu. Kartu išgąsdinome Kremlių (po Baltijos kelio, 1989 m. „Pravda" vienodai užsipuolė ir baltiečius-nacionalistus, ir komunistų partijų lyderius).

O dėl TSRS imperijos žlugimo - pernelyg sudėtingas vyksmas, jo negalima parodyti per mitingų ir užsilipusių „ant bačkos" veikėjų kalbas ir citatas, kuriant jausminius, kuriam nors iš lyderių skirtus filmus. Būtent tai dabar ir daroma - ir seniai daroma. Tos pačios „dešinės" pakraipos žmonės-kūrėjai, matantys gyvenimą kaip politinį teatrą, kaip „privatizuojamą" reiškinį. Šiame gerokai korumpuotame jausmų teatre, atleiskite, dalyvauti nepadoru. Jis neša dabarties mitų kūrėjams „aukso kiaušinius" ir jaukia jaunimo sąmonę.

V.RUBAVIČIUS: Istoriją visada rašo stipriausieji, valdantieji. Jie stengiasi sukurti tinkamiausią savo politiniams tikslams istorinio vyksmo vaizdinį, kuris neišvengiamai centruojamas - iškeliamas lyderis, kuris tarsi ir valdo tą vyksmą. Toks supratimas būdingas visiems žmonėms - save prisimename gražesnius, doresnius, herojiškesnius.

Kitas svarbus dalykas, kad istorija nepaliaujamai rašoma, tad praeitis paradoksaliu būdu mūsų laukia ateityje. Tik ateityje klostosi bendresnis įvykių ir raidos vaizdinys. Tačiau svarbu įtvirtinti tam tikrą požiūrio „schemą", esminę istorinio pasakojimo ir vaizdinijos struktūrą. Anoji nomenklatūra savąjį istorinį pasakojimą grindė esmine idėja, kad „ir tada dirbome Lietuvai", o dabar istorinis pasakojimas vis labiau tvirtinamas iškeliant V.Landsbergio vaizdinį.

Tas vaizdinys savaip nuslopina kitus veikėjus, net bendražygius - būrelis herojų jau nebe herojai, o tik būrelis. Skaitydamas Sąjūdžio suvažiavimo stenogramą, iš kalbų svarumo ir svarbos gali susidėlioti tam tikrą politinių lyderių būrelį. Paveikiausia, beje, buvo visoje Lietuvoje savo gamtosaugine ir kitokia veikla pagarsėjusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus kalba. Dera prisiminti, kad žmonės ypač gaudė rašytojų žodžius. Vis labiau drąsėjo periodika, radosi naujų leidinių, didelę laisvinimosi vagą vertė rašytojų savaitraštis „Literatūra ir menas". Daugelis dar iki šiol mena Romo Sadausko, Mykolo Karčiausko, Romo Gudaičio ir kitų rašytojų publikacijas, romanus.

Rašytojai buvo nepaliaujamai kviečiami į įvairiausius susitikimus. Tų laisvinimosi upių ir upelių buvo daug. Sąjūdžiui tapus politine jėga, neišvengiamai turėjo rastis ir jo lyderis. Tuo lyderiu tapo muzikologas V.Landsbergis. Laisvinimosi vyksme, kai jau teko susiimti su karine sovietine jėga ir veikti pasaulinės politikos lygiu, jis nuveikė didelį darbą.

Jam būdingas ne tik platus kultūrinis, taip pat geopolitinis akiplotis, tačiau ir tokio lygmens politikui būtinas negailestingas politinės valdžios instinktas, kurio stokojo jo artimiausi bendražygiai. Tad valdžia buvo išmoningai suimama į vienas rankas. Buvę bendražygiai buvo vis labiau atitolinami, kad naujomis sąlygomis jau neįgautų pernelyg didelio savarankiško politinio svorio. Nustumtas nuo valstybės reikalų buvo ir pagrindinis laisvinimosi ir lietuvybės tvirtinimo bei nacionalinio valstybingumo jausenos ugdymo ideologas filosofas Romualdas Ozolas.

Lietuvoje anuo metu didžiausias autoritetas buvo Justinas Marcinkevičius. Jei tik būtų sutikęs, būtų buvęs išrinktas prezidentu. Kad tokios grėsmės neliktų nė kvapo, negailestingai šmeižiant jis buvo išstumtas iš politinės viešumos. Vis dėlto kartkartėm pagalvoji apie tą „kitokią Lietuvą" - neabejotinai ji būtų doresnė, teisingesnė ir valstybiškesnė J.Marcinkevičiui pabuvojus prezidentūroje, R.Ozolui papremjeravus vietoj Gedimino Vagnoriaus, o vėliau padirbėjus kad ir kultūros ministru. Tačiau iškilieji staiga tapo nereikalingi. Dabar, aišku, jau neverta svarstyti, kokia Lietuva galėjo būti, jei ne tas, o koks kitas politikas būtų užėmęs kokį reikšmingą valstybės postą.

A.RUSTEIKA: Giliau nesidominčiam žmogui, o ypač jaunimui, kuris viską sužino tik iš tendencingos žiniasklaidos, primygtinai peršama nuomonė, kad V.Landsbergis vos ne vienas iškovojo Lietuvai Nepriklausomybę. Ši nuomonė daugiausiai paremta vaidmeniu, kurį šis asmuo atliko Sausio 13-ąją, nors visiškai aišku, kad V.Landsbergis tiesiog buvo Tautos įgaliotas, negalėjo elgtis kitaip ir bet kuris iš tuometinių Sąjūdžio lyderių jo vietoje būtų padaręs lygiai tą patį.

Gerai žinoma, kad į Sąjūdžio kūrimo susirinkimą V.Landsbergis atėjo net nekviestas ir iniciatyvinėje grupėje atsidūrė atsitiktinai. Kaip ir tai, kad buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku tik pusmečiui. Buvo numatyta vadovų rotacija ir Romualdas Ozolas, atėjus laikui pakeisti V.Landsbergį, buvo melagingai apkaltintas „Atgimimo" lėšų išeikvojimu, kuris nepasitvirtino. O ir skelbiant Nepriklausomybę V.Landsbergis ilgai dvejojo ir ryžosi tik po telefoninio pokalbio su Stasiu Lozoraičiu.

Tai ir nenuostabu. Iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 17 buvo komunistai, joje buvo ir KGB bendradarbių, ir „pakabintų" žmonių, per kuriuos buvo veikiama tam, kad būtų galima realizuoti TSKP vadovybės tikslus, vykdant sistemos pertvarką ir išsaugant TSRS. Niekas nepaneigė ir signataro Aloyzo Sakalo liudijimo, kad jis buvo represuotas KGB organų būtent pagal
V.Landsbergio įskundimą.

Lietuva tik praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo - 2000 metais - sugebėjo priimti Liustracijos įstatymą, kada viskas jau buvo patvarkyta ir sutvarkyta. Butaforinė galimybė buvusiems KGB bendradarbiams prisipažinti buvo sudaryta ir anksčiau, 1991-1992 metais veikusiai Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai, kurios dokumentai niekur nepaskelbti ir iki šiol nežinomi.

Ši komisija dirbo be reglamento ir, nepriėmus tokios informacijos publikavimo įstatymo bei nederinus su Generaline prokuratūra, kuri to reikalavo, spaudoje su rubrika „Voratinklis" atskirų komisijos narių iniciatyva buvo pasirinktinai skelbiami straipsniai apie bendradarbiavimą su KGB.

Pasinaudojant šia komisija ir jos sukaupta medžiaga, taip pat remiantis ne vienu tų metų įvykių liudininkų patvirtintu faktu, kad nemažai KGB bylų buvo išgrobstyta, galima pagrįstai teigti, kad taip buvo įtvirtinta konservatorių, ir asmeniškai V.Landsbergio, politinė įtaka, kuria naudojamasi iki šiol.

Asmens kultas buvo pradėtas formuoti tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo. Dar gyvi ir žmonės, atmenantys altorių su patriarcho portretu tarp žvakučių Sausio 13-osios brolijos patalpose. Įstatymai, rašomi vienam žmogui, ordinai, ilgi audringi plojimai ar paskelbimas prezidentu kokia nors proga - ar tai jums nieko neprimena? Garbę suteikia žmonės, o ne valdžios nutarimai. Garbė nėra dovana ir nėra didesnės negarbės už garbės reikalavimą.

Ten jau buvome: mums į akis meluoja ir mes žinom, kad meluoja, ir jie žino, kad mes žinom, ir mes žinom, kad jie žino, kad mes žinom. Tai rodo, kad visos sistemos priemonės jau išbandytos, toliau - arba diktatūra, arba prasidės jų pabaiga. Ir jie tą taip pat žino.