Karo korespondentė į frontą vyko būdama nepilnametė

Mergina su mama nuskubėjo į parduotuvę maisto produktų. Žmonių daugybė, prekystaliai akyse tuštėjo, tačiau konservų prisipirkti suspėjo.

Katia buvo aktyvi abiturientė, redagavo mokyklos sienlaikraštį, dirbo modeliu bei pramoginių šokių trenere ir mokė šimtadienio šventei valsą šokti klasiokus. Prieš pusmetį mergina išlaikė Vokietijos ambasadoje specialius kalbos egzaminus ir gavo teisę toje šalyje studijuoti, ruošėsi tapti teisininke.

„Pirmomis karo dienomis girdėjome vien griausmus iš arčiausiai Rusijos esančio Saltovkos mikrorajono, o mūsų, arčiau Kijevo esančiame Šalto Kalno mikrorajone buvo ramu. Kovo pirmos naktį Rusijos naikintuvai pas mus numetė devynias bombas, kurių viena sprogo kieme. Iki tol nebuvau girdėjusi karinio lėktuvo griaudėjimo, kalbėjau telefonu ir staiga ėmė žvangėti langai bei nustojau girdėti draugės balsą. Su mama ir senele subėgome į koridorių, sugulėmė ant žemės" - pasakojo mergina.

Turėdama lakią vaizduotę Katia įsivaizdavo, kad pradarys ryte lauko duris, o už jų nieko nebėra, viskas sugriuvę. Merginą užvaldė tokia baimė, kad ji pradrebėjo koridoriuje visą naktį, o ryte veidrodyje pamatė pražilusius plaukus.

Apėmus stresui kelias dienas nieko nevalgė ir bijojo išeiti iš namų, o kai po trijų parų mama išsivedė į lauką, pamatė, jog gimtasis rajonas tikrai tapo kitoks. Pastatai stovėjo be langų, apgriuvusiais balkonais, o namas šalia, į kurį pataikė bomba, buvo per pusę sumažėjęs. Išgirdus, kad tame name žuvo žmonės, jos kūną vėl ėmė purtyti nevaldomas baimės drebulys.

Jų name atjungė šildymą, todėl kartu su mama, senele ir šuniuku persikėlė į metro požemius, kur pragyveno du mėnesius. Žmonių ten buvo tiek daug, jog miegoti teko liečiantis vieniems prie kitų.

Išsivaduoti iš baimės padėjo vaikai. Jie vis prašydavo leidimo paglostyti jos šuniuką, ir mergina pagalvojo, kad turi padėti mažyliams, nes jiems dar baisiau. Jekaterina ėmė vaikams skaityti pasakas, mokyti piešti ir šokti.

„Nuo vaikystės svajojau tapti žurnaliste, rašiau į mokyklos sienlaikraštį bei įvairiems konkursams, filmavausi Charkovo televizijos studijos vaikų programose, pagal mano scenarijų buvo sukurtas pieštinis filmas vaikams, kuris laimėjo tarptautinį apdovanojimą. Vėliau nusprendžiau, kad nenoriu būti žurnaliste Ukrainoje, o geriau studijuosiu teisę Vokietijoje, ir prieš pusmetį išlaikiau specialius testus, leidusius ten mokytis. Kai visi klasiokai su tėvais pabėgo iš Charkovo, pagalvojau: mano planai žlugo, gyvenimas baigėsi", - prisiminė mergina.

Pamažu dingo baimė, Katia ėmė talkinti maisto dalintojams, padėjo senelei, dirbusiai vyresniąja sesele ligoninėje. Prisiminė ir žurnalistinį pomėgį: „Instagrame" viešino vaizdus iš metro bei pasakojimus. Tai sudomino vietos bei užsienio žurnalistus, kuriuos Katia ėmė kviesti ekskursijon į metro, prašydama atvežti maisto ir vaistų.

Apsilankęs garsus JAV dokumentalistas pamokė merginą, kaip filmuoti. Gerai mokėdama anglų kalbą Katia sutiko jį, o vėliau ir kitus užsienio žurnalistus lydėti po sugriautus kaimus, vertėjauti pokalbiuose su kariškiais ir civiliais. Visą honorarą mergina paaukojo kariuomenei.

„Susipažinau su žurnalistų bendruomene, o sužinojusi, kad televizija „Rada", įeinanti į visuomeninės televizijos sudėtį, ieško korespondento, nuėjau į pokalbį. Priėmė, nors buvau tik septyniolikos. Pirma darbo išvyka buvo į Bachmutą, kai jis jau buvo beveik apsuptas, bet dar įmanoma buvo įvažiuoti. Kelionė komplikavosi, nes mums prakiuro padangos. Ėmė temti, laukiam, kol jas pakeis, o aplink tiek sprogimų, kad sunku susikalbėti. Bijojau labai, tačiau nesupanikavau, žinojau, kad tai mano šansas, privalau jį išnaudoti", - pasakojo mergina.

Katia su operatoriumi jau pabuvojo visuose fronto ruožuose, o išvyka į Rusijos Kursko regioną tapo pirma kelione į užsienį. Vovčanske vos nepateko į nelaisvę, nes reportažą apie savanorių gelbėjamus civilius darė tada, kai ten jau vyko gatvių mūšiai ir vos išvykus, tą gatvę užėmė priešas.

Mašinoje išgabeno sužeistą civilį. Vėliau gydytojai pareiškė: kiek vėliau, žmogaus nebūtų pavykę išgelbėti.

Merginai sunkiausi momentai yra ne gretimi sprogimai, o tada, kai tenka regėti žuvusius ir girdėti artimųjų raudą arba sužinoti, jog išvakarėse nufilmuoto kario nebėra.

Katią pamačius man visada kyla mintis, kad yra per jauna tokiai rizikai, kad norisi patarti išvažiuoti iš Charkovo ir vykti prieš karą planuotoms studijoms į Vokietiją arba tęsti modelio karjerą Kijeve.

„Ne, džiaugiuosi, kad iš čia nepabėgau. Išsipildė svajonė tapti žurnaliste. Išvykti negaliu, kaip tada pažiūrėčiau į akis kariams, kuriems pažadėjau atvykti pakartotinų reportažų? Kaip galėčiau pažiūrėti į akis dvejų savanoriškų organizacijų nariams, su kuriais kartu renku ir vežu paramą vaikams, pabėgėliams bei gyvūnų prieglaudai? Mane žmonės atpažįsta po reportažų, ir internete paprašyti noriai aukoja. Ramybės neduoda mintis - kad per mažai padarau reportažų, per mažai surenku paramos.

Kaip galiu skųstis, kai matau, kokiomis sąlygomis gyvena kariai ir kaip jie rizikuoja, nors dalis yra mano vienmečiai. Negaliu išvykti, nes kariai, pas kuriuos kartais liekame žeminėse nakvoti, mat dėl dronų antplūdžio nėra kaip išvažiuoti, yra tapę bičiuliais", - kalbėjo Jekaterina.

Ukrainos žurnalistų sąjungos skaičiavimu, per daugiau kaip trejus metus vykstantį Rusijos įsiveržimą žuvo 118 žurnalistų.