Holivudo „progresyvizmo“ drama: skaičiai, privertę studijas sugrįžti prie realybės

Esminis signalas atėjo iš „Disney" priklausančios „Pixar" studijos. Jos kūrybos vadovas Pytas Dokteris (Pete Docter) interviu „Bloomberg" pripažino: studija prarado ryšį su masine auditorija.

Laikraščiui „The Wall Street Journal" jis sakė, kad nusprendė iš naujausio filmo iškirpti su LGBTQ susijusias siužeto linijas, nes „mes kuriame filmą, o ne šimtus milijonų dolerių kainuojančią terapiją".

„Aš tikriausiai per daug sureikšminau principą „Daryk, ką nori". Tik laikui bėgant supratau, kad mano darbas - užtikrinti, jog filmai patiktų visiems", - sakė Dokteris.

Kai kurie dabartiniai ir buvę darbuotojai teigia, kad Dokteris buvo pernelyg „konfliktų vengiantis" ir leido režisieriams kurti „autobiografinius" filmus, kurie kino teatruose sulaukė menko pasisekimo. Yra akimirkų, kai net pati galingiausia pasaulio iliuzijų gamybos mašina nebeišlaiko savo pačios kvailumo svorio ir yra priversta kapituliuoti prieš nepermaldaujamą tikrovę.

Dabar stebime būtent tokį reginį.

Kai „Pixar" kūrybos vadovas, žmogus, kurio rankose koncentruojasi milžiniška įtaka vaikų protams, viešai ištaria, kad studija privalo grįžti prie „aiškaus masinio patrauklumo", užuot kūrusi „šimtų milijonų dolerių vertės terapiją" labai siaurai grupei žmonių, girdisi pralaimėjimo garsas tame kultūriniame kare, kurį progresyvusis kino elitas pats ir pradėjo, tikėdamasis, kad žiūrovas yra dresuojamas gyvūnas, nuolankiai šlamščiantis bet kokį jam pakištą ideologinį jovalą.

Šis prisipažinimas žymi epochos pabaigą - epochos, kurioje kinas buvo paverstas neįtikėtinai brangiu grupės aktyvistų socialinės inžinerijos įrankiu.

Problema čia nėra kokie nors „per dideli kūrėjų lūkesčiai auditorijai", kaip bando švelninti problemą Dokteris. Problema yra sisteminga homoseksualizmo bei kitų radikalių kairiųjų darbotvarkių propaganda, kuri buvo įvilkta į animacinį rūbą ir nukreipta į pačius pažeidžiamiausius - vaikus. Kino studijų viduje veikiančios LGBT aktyvistų grupės darė organizuotą spaudimą vadovybei, kad filmuose atsirastų daugiau LGBT turinio, ir tai turėjo realų poveikį konkretiems filmams.

Kino kūrėjų elitas nusprendė, kad Holivudas yra nebe istorijų pasakotojas, o naujasis protų valdovas ir moralės policininkas, kurio darbas yra ne džiuginti šeimas, o perauklėti jas pagal naujausias „woke" marksistinės ideologijos madas. Jie supainiojo kino studiją su socialinės reabilitacijos klinika, kurioje režisieriai, vietoj to, kad kurtų „Žiedų valdovo" tipo herojus, rodė savo pačių tapatybės paieškų traumas ir vertė milijonus žmonių už tai mokėti.

Bilietas į kiną tapo rinkliava už pamokslą, kurio niekas neprašė, o personažai iš gyvų, universalių herojiškų simbolių virto tiesiog „woke" ideologijos deklaracijomis. Tai nebuvo menas - tai buvo bandymas dekonstruoti šeimą, sunaikinti vyriškumą ir perdirbti pačią žmogaus prigimtį, tikintis, kad „Disney" logotipas veiks kaip indulgencija bet kokiai nesąmonei.

Šios degradacijos priežastys slypi beribėje kūrybinio elito savimeilėje. Kūrėjas Holivude šiandien yra tapęs kažkokia neaiškios tapatybės būtybe, įsitikinusia, kad jo asmeninės savivokos problemos yra svarbesnės už tūkstantmetę Vakarų kultūros patirtį.

Studijų viduje susiformavo uždara sektų sistema, kurioje „įvairovė" ir „įtrauktis" tapo svarbesnė už talentą, o politinis korektiškumas - už scenarijaus logiką. Jie patikėjo, kad gali ignoruoti masinį žiūrovą, nes įsivaizdavo esantys aukščiau už jį ir turintys teisę tą žiūrovą perauklėti pagal savo planą.

Jie nusprendė, kad tėvai, vedantys vaikus į filmą apie kosmoso reindžerį, iš tikro trokšta matyti tos pačios lyties asmenų bučinius ir translytiškumo propagandą.

Tai buvo ne kūrybinė laisvė, o ideologinis aklumas, gimęs iš paniekos paprastam žmogui ir jo tradicinėms vertybėms. Jie pamiršo, kad kinas laikosi ant universalių tiesų, kurias atpažįsta kiekviena karta, ir jas iškeitė į bevertį politinį aktyvizmą.

Faktai ir skaičiai yra negailestingi. Kai 2022 metais pasirodė filmas „Šviesmetis" („Lightyear"), jis buvo reklamuojamas kaip kūrinys šeimai, bet realybėje tapo homoseksualizmo propagandos smaigaliu.

Studija išleido stulbinančius 110 mln. dolerių reklamai - vien tam, kad įtikintų pasaulio šeimas šį produktą pamatyti. Rezultatas? Tuščios kino salės ir triuškinantis 106 milijonų dolerių nuostolis.

Po to sekęs „Keistas pasaulis" („Strange World") patyrė dar didesnę katastrofą - nors reklamai buvo sudeginta 90 mln., finale prarasta per 150 milijonų dolerių, nes studija „Disney" atvirai deklaravo, jog pagrindinio veikėjo paaugliškas homoseksualus susižavėjimas yra centrinė filmo ašis.

Tai nebuvo „atsitiktinės nesėkmės". Tai buvo materialus auditorijos atsakas kino industrijai. Žiūrovui nepatiko bandymas prievartauti jo vertybes per vaikišką animaciją. Net ir „Elementai" („Elemental"), kurių reklamai išleista 100 mln., startavo prasčiausiai per visą studijos istoriją, nes publika tiesiog nustojo pasitikėti prekės ženklu, kuris meną iškeitė į agitbrigadą.

Šie šimtamilijoniniai nuostoliai yra ne kas kita, kaip realybės antausis šitai kultūros industrijai, kuri įtikėjo savo neklystamumu ir įsivaizduojama beribe valdžia žiūrovų auditorijai.

Kontrastas tarp to, kuo „Pixar" buvo, ir kuo ji tapo, yra tiesiog sukrečiantis. Kadaise ši studija kūrė šedevrus kaip „Žaislų istorija", kurie kalbėjo apie ištikimybę, tėvystę, praradimą ir viltį.

Tai buvo filmai, kuriuos žiūrint tėvams nereikėjo nerimauti, kokių klausimų vaikas užduos po seanso apie lytinę tapatybę. Senoji „Pixar" mokėjo kalbėti universaliai, nes rėmėsi civilizacijos stuburu - šeima, drąsa, pareiga ir auka.

O dabartinis „progresyvus" meninis narcisizmas šias vertybes laiko banalybe, todėl jas pakeitė neurotišku mazochistiniu ritualu, kurį supranta tik saujelė radikalių „woke" aktyvistų. Jie nori būti drąsūs, bet iš tiesų yra beviltiškai siauri ir užsidarę savo ideologiniame akvariume.

Holivudas prarado didžiausią savo turtą - pasitikėjimą. Kai tėvai nebegali ramiai nuvesti vaiko į kiną, nesibaimindami ideologinių spąstų, industrija pradeda pūti iš vidaus. Tas puvimas pasireiškia ne tik tuščiomis kasomis, bet ir masiniais atleidimais - „Pixar" jau buvo priversta atsisakyti 14 procentų savo darbuotojų, nes iliuzijos apie „pasaulio keitimą" galiausiai atsitrenkė į tuščias banko sąskaitas.

Bet dar blogiau yra tai, kad kinas, kaip menas, buvo pažemintas. Jis tapo tik „progresyvių" režisierių savimeilės patenkinimo įrankiu, kuris nebesugeba pakylėti žmogaus dvasios, o tik bando ją dresuoti pagal „progresyvias" marksistines dogmas.

Šiandieninis studijų vadovų „nušvitimas" įvyko grynai dėl finansinių priežasčių, kai jie pajuto pažeminimą prie tuščių kasų ir pamatė, kaip jų akcijų vertė tirpsta rinkose. Tai rodo, kad visas šis elitas neturi jokio moralinio stuburo - jie parduos bet ką, net ir savo „progresyvias vertybes", jei tik skaičiai rodys bankrotą.

Vis dėlto P. Dokterio prisipažinimas, kad „filmas nėra terapija", yra pirmas žingsnis link supratimo, kad meno kūrėjas nėra pasaulio mokytojas ar religinis pranašas. Jis yra istorijos ir savos civilizacijos tarnas. Realybė vis tiek priverčia sugrįžti prie pamatų, nes melas kainuoja per brangiai.

Holivudas šiandien stovi ant griuvėsių, kuriais pats save ir pavertė. Jei jie tikrai nori išlikti, jiems teks prisiminti tai, ką močiutės žinojo be jokių Harvardo diplomų: vaikas turi būti vaikas, šeima yra šventa, o herojus yra tas, kuris paaukoja savo ego vardan artimųjų, vardan savo šalies, o ne tas, kuris visą filmą ieško savo „tikrosios lytinės tapatybės" po antklode.

Kol kas šis studijų „nušvitimas" atrodo labiau kaip baimės sukeltas manevras, bet galbūt jie visgi supras, kad žiūrovas nėra jų pacientas, o kinas nėra jų asmeninis saviraiškos įrankis, už kurį moka kiti.