8 nuotr.Gaila, kad nesu Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Leptelčiau, jog NATO smegenys mirė, ir apie mane kalbėtų visas pasaulis. Sakysite, nėra čia ko pavydėti, kai į tave visas pasaulis baksnoja pirštu kaip į klouną? Taip, bet nereikia ir smerkti už leptelėjimą. Efektingai skambanti frazė leidžia politikui išsiskirti iš minios, o tai šiais laikais taip retai pavyksta. Be to, apmirštančios smegenys yra rimta tema, tik ponas Makronas pasirinko netinkamą taikinį. Ne apie NATO reikėjo kalbėti, o apie visą pasaulį.
Pirmiausiai - apie demokratines valstybes, nes diktatoriams smegenų mirtis neturėtų rūpėti. O demokratinės valstybės apeliuoja į kritinį mąstymą, bet smegenys ir jose pavojingai silpsta. Pavyzdžiui, didžiausios pasaulio galybės JAV isteblišmentas taip atvėsino savo protus, buvo toks patenkintas savimi, kad supykę piliečiai išsirinko prezidentu arogantišką turtuolį intelekto nesužalotu veidu.
Šiapus didžiosios balos ponas Makronas atrodė neįgalus, kai „geltonosios liemenės“ gramzdino Prancūziją į anarchiją. Už Lamanšo Didžiosios Britanijos politikai pasiklydo ieškodami kelių, kaip įgyvendinti referendume piliečių išreikštą valią. Demokratijos lopšyje tai lyg ir neturėtų būti milžiniškas iššūkis. Kita vertus, pripažinkime, kad britams teko didesnis iššūkis nei mūsiškiams, kuriems pasirodė per sunku išspręsti Seimo pirmininko klausimą.
Pono Makrono frazė jau senstelėjo, minėti įvykiai - juo labiau. Kodėl aš visa tai prisiminiau? Gal todėl, kad žiema ateina. Viskas aplinkui stingsta, tamsėja, šąla ir atrodo, kad taip bus visada. Šaltą lapkričio vakarą, per TV ar kompiuterio ekraną gavus dar vieną kvailai pateiktų žinių apie pasaulio kvailybę porciją, apninka tas pat sąstingio jausmas. Atrodo, kad stingstančios smegenys niekada neatšils, o pasaulis yra meška žiemos guolyje, nesulauksianti pavasario.
