Trisdešimt metų esame nepriklausomi ir bent jau teoriškai laisvi. Tačiau kai pasikapstai po mūsų „laisvę" giliau, apniunka abejonės.
1 nuotr.
Tarkim, galime laisvai keliauti po visą pasaulį. Šituo niekas neabejoja, nes jau daugiau negu milijonas Lietuvos piliečių išvyko iš šalies ir į ją tikrai nebesugrįš.
Mums garantuota žodžio, minties ir tikėjimo laisvė. Dėl tikėjimo kaip ir taip, nes valdžia dar neišmoko tikrinti, kuo žmogus tiki, o štai dėl žodžio ir minties kyla tam tikrų klausimų. Laisvė reikšti savo mintis garsiai tarsi yra, tačiau už „netinkamai" išreikštą mintį kokiame socialiniame tinkle gali atsidurti teisiamųjų suole.
Žodžius irgi tarsi gali sakyti. Net garsiai ir mitinguose, nors čia išlygų yra dar daugiau. Garsiai šaukti, išvesti karantino metu į gatves ir suklupdyti tūkstantį mažamečių ar sukviesti keliasdešimt tūkstančių šalies gyventojų į kelią, kuriame nesilaikoma jokių koronaviruso plitimui užkardyti būtinų prevencijos priemonių, leidžiama ir net skatinama. Bet tik tuomet, kai bandoma prakišti Lietuvai svetimas problemas. Aišku, tai daroma prisidengus skambiais šūkiais apie „lygybę, brolybę ir kitokią -ybę", bet problemos nuo to „savomis" netampa.
Ir visiškai kitaip situacija pasisuka, kai realiai bandoma ginti savo ar krašto žmonių teises. Tokius aktyvistus jų pačių išlaikoma savivalda skundžia teisėsaugai, o policija, net ir be valdžios skundų, dosnia ranka dalina baudas „netinkamų" akcijų organizatoriams.
Laisvai galime pasakoti, kaip mylime „skriaudžiamus" kaimynus ir skirti šimtus tūkstančių jų skubiam gydymui, tačiau taip pat laisvai draudžiama kalbėti, kad pinigų trūksta nuolatinių šalies gyventojų sveikatos priežiūrai ar geresniam maitinimui ligoninėse.
Įvertinus visa tai, apima nuojauta, kad jeigu tai, ką turime, yra tikroji laisvė, tuomet, tikėtina, tai yra specifinė, tik Lietuvai subalansuota, jos atmaina, nes net kaimyninėse šalyse laisvė atrodo gerokai kitaip...
