4 nuotr.Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai leidus, kai kurios mokyklos jau skaičiuoja paskutines mokslo metų savaites. Ta proga pasidalinsiu, ką apie mokymąsi nuotoliniu būdu pasakojo vienos rajono mokyklos pradinių klasių mokytoja.
Per dvi savaites pasiruošimo pedagogams į galvas teko prisikimšti kalną medžiagos iš seminarų ir mokymų, staigiai perprasti visą pluoštą nuotoliniam mokymui naudojamų programų ir platformų. Susisiekti su vaikų tėvais, papasakoti, kaip naudotis sistemomis, kol galiausiai po vienos ar dviejų savaičių ekranuose pasirodė visi klasės mokiniai.
„Dabar dažnai girdžiu, kad medikai dirba kaip karo fronte. Bet man atrodo, kad tikromis karo sąlygomis šiuo metu dirba pedagogai“, - tiesiai sako mokytoja. Ji jau nesureikšmina, kad kasdien elektroniniame dienyne paliekamus atsiliepimus apie tai, kaip šiandien dirbo jų vaikas, perskaityti prisijungia vos vienas kitas tėvas. Ji sako jau pamiršusi, kad nemokamą maitinimą reikėjo vežioti vaikams į namus, o susitarus su tėvais šie net nepasivargindavo laiku pasirodyti prie savo laiptinės.
Pradinukų mokytoja pasakoja, per šiuos dvejus mėnesius pamačiusi daugiau, nei derėjo matyti pedagogui. Pavyzdžiui, su apatiniais prie šaldytuvo kasdien vaikštantį pradinuko tėtį. Kol vyksta mokymasis „online“, kito vaiko namuose šmirinėjančią, garsiai telefonu kalbančią ir necenzūrinius žodžius šūkalojančią mamą. Šitai mato ir girdi visi į pamoką prisijungę vaikai.
Mokytoja pasakojo, kad buvo atvejų, kai, vaikui neprisijungus į pamoką, teko skambinti ir apie pamokas priminti mokinio mamai, kuri ragelį pakėlė visiškai girta. Kita mama, pasislėpusi už kampo, vaikui liepė mokytojai sumeluoti, kad jos nėra namie. Nes greičiausiai tingėjo padėti mokymosi procese. Tai mama vaiko, kuris dėl paralyžiaus negali išlaikyti rašiklio, jam reikia kito žmogaus pagalbos.
Tai tik keli atvejai iš to, ką pasakojo pradinių klasių mokytoja. Ji įsitikinusi, kad vaikai nieko nebūtų praradę, jei mokslo metai jiems būtų pasibaigę ir dar anksčiau.
