Nuotolinis mokymasis tapo išbandymu ne tik mokykloms, bet ir tėvams. Jie gavo puikią progą pamatyti, ko iš tikrųjų verti jų mažieji „proto bokštai“, įvertinti mokytojos kompetenciją, ir ar visada „ta auklėtoja pati nežino, ko nori“. Girdėjau, kad nemaža dalis tėvelių po poros mėnesių mokslų su vaiku yra pasiruošę mokytojams kasdien nešti puokštes gėlių.
Po karantino turėtų būti mažiau supermamyčių, aiškinančių, kad jų vaikas yra viskam gabus, o mokytoja kalta, kad jo nesudomino. Jos gavo progą sudominti „auksinį“ vaikelį ir paaiškėjo, kad ne auksas ten visai žibėjo. Socialiniuose tinkluose pilna istorijų, kaip tėvai nekantrauja grįžti į darbus visai dienai, o vaikus leisti į darželį, mat užimti juos visą laiką naudinga, ugdančia veikla ne tai, kad neįmanoma - neužtenka kantrybės. Tikrai mokytojas ir darželio auklėtojas reikėtų anksčiau į pensiją išleisti, nes mažieji neklaužados tiek nervų „suėda“, kad ramiai senatvės nugyventi gali nepavykti.
Tačiau ankstesnė pensija nesišviečia. Net pieno už kenksmingas darbo sąlygas nebus. Nes nepriklauso. Pandemijos metu, kai visur iki šiol akcentuojama rizikos grupės asmenims neiti iš namų, daugybė mokytojų tik nusijuokia. Jeigu rudenį liks tokios pačios rekomendacijos, tai daugelio mokyklų duris ir langus teks užkalti, nes mokytojų neliks. Vidutinis pedagogų amžius mūsų mokyklose - 50 metų, tad įsivaizduokit, kiek yra vyresnių. O kiek yra sergančių lėtinėmis ligomis, diabetu. Atėmus ir juos, atsiveria baisi realybė - nebus kam mokyti vaikų. Štai tokia visų švietimo reformų pasekmė. Nors mokytojo profesiją pažadėta iki 2025-ųjų padaryti prestižine, atrodo, kad šia linkme visai nepasistūmėta. Ir pinigai čia ne paskutinėje vietoje. Jei jauni žmonės žinotų, kad mokytojo darbas padoria alga vertinamas, kad darbas egzaminuose, olimpiadose, popamokinėje veikloje papildomai apmokamas - situacija keistųsi. O dabar idėja Lietuvai paversta pedagogų darbu iš idėjos.
Bet vilties yra. Kaip sakiau, karantino metu daugeliui tėvelių galėjo atsimerkti akys. Tik kad atmintis nebūtų trumpa.