1 nuotr.Gintauto Palucko vyriausybė atsistatydino. Džiunglės laukia naujojo vado. O socialdemokratų dabar laukia antgamtiška užduotis - surasti partijos gretose tokią absoliučią dorybę, kuri įtiktų visiems. Visai džiunglių florai bei faunai.
Aūūū! Atsiliepk! O kur jų rasti? Šventųjų, įskaitant ir apaštalus, masiškai pasitaikydavo tik pirmaisiais mūsų eros amžiais. O dabar per visą pasaulį šventųjų pasitaiko tik vienas, kitas. Ir visi jie - ne dabartinėje Lietuvoje. Tad gal per naivu tikėtis iš naujo Vyriausybės vadovo/-ės kažkokių ypatingų dorybių komplekto.
Iš visų mums žinomų kandidatų nė vienas net nėra gimęs Šiluvoje, kur kadaise apsireiškė Šv.Marija. Nė vienas iš mums žinomų kandidatų nepadarė nė vieno stebuklo. Arčiausiai prie stebuklo priartėjo Aurimas Valujavičius, valtimi perplaukęs Atlantą ir Meinardas Valkevičius, be valties perplaukęs Baltiją. Bet jie į premjerus netaiko.
Be to - kiekvieno namuose yra bent viena spinta. O kur yra spintų, yra ir skeletų. Visur. Pas visus. Nes esame žmonės. Tik kol neiname į valdžią, su savo skeletais susitvarkome patys. Niekas jų į gatvę neišvelka.
Tačiau politikai, tarsi būtų viduramžių monarchai, patys savo vaidyba pripratino mus tikėtis, jog politikas bus ypatingų dorybių komplektas. Monarchų niekas netikrino. Bijojo.
O dabartiniai valdantieji, vaidinantys šventuosius, patys sužadina mūsų smalsumą. Norą ištirti, iš kokių dorybių tas politikas sudėliotas. Gal mažiau būtų nusivylimų, jei suprastume, kad Lietuvos kaip ir visos žmonijos niekada nevaldė šventi prezidentai, monarchai ar šventi karvedžiai.
Geriausiu atveju valdė šventeivos. Nevaldė itin taurūs poetai ar filosofai. Ir gerai, kad nevaldė, nes tik dejuotų, kad niekas jų neklauso. Tad kodėl mes staiga Lietuvoje užsimanėme, kad premjerai neturėtų jokių spintų?
Na, kaip jie apsieis be tokio patogaus baldo?
