1 nuotr.Vasario 16-ąją tradiciškai liesis patriotinės giesmės, skambės posmai, raginantys kovoti už nepriklausomybę, už laisvę, už brolius ukrainiečius, už vakarietiškas vertybes ir t.t.
O tuos žodžius tradiciškai tars tie, kurių reitingai vis ritasi apačion. Kaip kadaise dainavo toks „delfinas" Stano: „žemyn, žemyn, eime su manim..."
Gyventojai pyksta, kai jiems aiškina, kaip reikia mylėti savo Tėvynę, tie, kurie patys, regis, ne itin ją myli.
Tie, kur patys vargu ar galvą guldys dėl savo šalies, patys krovę anglis į žaižaruojančią ugnį.
Už juos tai liaudis tikrai nekovos. Bet ir nereikia. Reikia kautis už save, savo šeimą, namus, laisvę ir valstybę.
Visai ne už politikus.
Rinkimai parodo, kokie skirtingi esame, kokius skirtingus žmones ir partijas renkame. Todėl logiška, jog konservatorių rinkėjas nedės galvos už kokį nors Oleką, o Žemaitaičio žmonės vargu ar išties ranką Šimonytei.
Nors...
Įprastai, kai kalba pasisuka apie šalies gynybą, kovą už jos laisvę, atsiranda burbančių, esą „už ką čia kovoti? Landsbergius ar Nausėdą? Tegul patys ir kovoja!"
Bet šitaip įprastai kalba nusivylę politikais arba savimi žmonės. Juk kova už valstybės laisvę visai nėra kova už atskirus valdžios žmones. Tai kova už savo namus ir žemės gabalėlį, už teisę kalbėti savo kalba, puoselėti savo tradicijas ir kultūrą. O valdžia - šiandien ji viena, rytoj išrinksim kitą. Svarbu apskritai turėti galimybę rinkti.
Pažiūrėkite, kaip už savo namus kaunasi ukrainiečiai.
Ar visi jie balti ir pūkuoti - tikrai ne. Ar visi jie galvą guldytų už Dievu mūsuose laikomą Zelenskį?
Faktas, kad ne.
Bet kaip jie kaunasi už savo žemę, namus, vaikus! Nepaisant to, kad priešas didesnis, galingesnis, o jie kartais vieni - „do peremogi" ir viskas. Ne kitaip.
Švęskime Vasario 16-ąją kaip mums norisi. Bet švęskime. Be politikų, jei jie erzina, be tuščių postringavimų, jei jais netikime.
Bet su meile Tėvynei širdyse. Ugnim jos žmonių akyse.
