2 nuotr.Neseniai viešojoje erdvėje kilus pasipiktinimui dėl į Vilnių atsikrausčiusių kai kurių rusakalbių provokuojančio elgesio - garsiai leidžiamos muzikos, triukšmo, agresyvių pasisakymų - į atvirą diskusiją dėl vis labiau plintančios rusų kalbos mūsų sostinėje įsijungė ir teisininkai. Ir net paties Konstitucinio Teismo atstovai.
Konstitucinio Teismo pirmininko padėjėja Lina Beliūnienė viešai pareiškė, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą aiškinęs valstybinės lietuvių kalbos statusą. Bei pabrėžęs, jog konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas, be kita ko, reiškia, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime. Be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones.
Išaiškinta, kad lietuvių kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.
Reiškia, daugybę keistų sprendimų, kuriais buvo paneigtos tradicinės vertybės, priėmęs Konstitucinis Teismas vis tik nedrįsta paminti visų vertybių.
Pavyzdžiui, išaiškino, kad vis tik valstybinė Lietuvos kalba yra lietuvių.
Tai taip pat reiškia, kad Konstitucinis Teismas kartais vis dar vadovaujasi Konstitucija, nors dažniausiai „klausosi dvasių": išaiškina tai, ko nei Konstitucijos kūrėjai, nei už jos patvirtinimą balsavę Lietuvos piliečiai net nenujautė.
Pavyzdžiui, tikrai nesuprato, kad kada nors iškils klausimas, kas iš tikro yra šeima.
