1 nuotr.Kai du islamistai įvykdė kraugerišką išpuolį prieštaringai vertinamo Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje, pasaulis suskubo solidarizuotis su šio teroro akto aukomis. „Je suis Charlie“ (pranc. „Aš esu Šarlis“) - skelbė plakatai, kuriais mitinguose mojavo įvairių įsitikinimų ir profesijų atstovai. Smerkdami teroristus žmonės mūru stojo už žodžio laisvę, už demokratiją. Pozicija, verta pagarbos. Jei žodžio laisve vadinsime tyčiojimąsi iš religinių įsitikinimų, tautybės, anapusybėn išėjusio šalies prezidento. Jei mums neliks nieko švento. Taip žodžio laisvę supranta „Charlie Hebdo“. Įveskite į „Google“ paiešką žodžius „Charlie Hebdo caricatures“ ir tuo įsitikinsite. Todėl nors lygiai taip pat smerkiu bet kokias žudynes, aš nesu Šarlis. Nes žodžio laisvė nėra anarchija. O prie ko priveda anarchija, parodė išpuolį redakcijoje įvykdę teroristai. Galbūt jie stokojo humoro jausmo, nesuvokė, kur baigiasi satyra ir prasideda ciniškos patyčios? Kad ir kaip būtų, šaunamuosius ginklus jie valdė kur kas geriau nei kompiuterio klaviatūrą, prie kurios prisėdę galėjo parašyti civilizuotą kreipimąsi į teismą dėl įžeistos garbės ir orumo.
Savotiška anarchijos atmaina apraizgė ir Lietuvą. Mojuojame plakatais dėl iššūkio demokratijai Prancūzijoje, tačiau neginame jos mūsų šalyje. O čia jau tapo įprasta už viešai išreikštą nuomonę tampyti žmones po teismus ir tildyti juos piniginėmis baudomis. Žmonės negali išsakyti nuomonės jokiais klausimais, nes tuoj bus apkaltinti apšmeižę ir įžeidę kokį nors abejotinos reputacijos veikėją. Pasipiktins močiutė, kad valdžioje vagys sėdi - gaus kelių pensijų dydžio baudą ir žinos, kaip nelaikyti liežuvio. Ar tai ir yra tikrasis demokratijos veidas?
