Sveikatos paslaugų prieinamumas, verslumo kompetencijų didinimas, būsto klausimai,  įsidarbinimo ir užimtumo didinimas, psichologinės pagalbos suteikimas,  teisinės pagalbos užtikrinimas - visa tai buvo įvardijama kaip didelės problemos, su kuriomis susiduria Lietuvoje esantys pabėgėliai.

Mūsų šalyje taip pat apstu tokių ir dar didesnių problemų, kurių katilas nuolat įnirtingai kunkuliuoja. Nedarbas, negalia, sunki integracija grįžus iš įkalinimo įstaigos, didėjantis vienišų motinų skaičius ir bevaikystė, senėjimas visiškoje nepriežiūroje; nestabdomas mobingas, gydytojų savižudybės; maži atlyginimai; atiminėjami vaikai. Lietuvos aukštojo mokslo parceliavimas augant legaliems mokslinių darbų pardavimams internetiniuose portaluose, dėl kurių jau eilę metų yra „kepami“ aukštojo mokslo diplomai. Ir tai tampa visiškai normalu ir natūralu. Kai tuo metu sąžiningomis studijomis vis dar galinti pasigirti studentų dalis, po jų sunkiai gauna darbą. Mokslininkai, kurie kūprinasi  - per keturias ar daugiau įstaigų renka etatą, ir pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti dėl pastarojo dalies,  arba - baigę doktorantūrą - negauna darbo, arba jo paieškos užtrunka tikrai ilgai. Dėl to reikia dirbti taksi vairuotoju, statybose ar, parceliuojant tą patį mokslą, rašyti darbus kitiems, kad bent kažkiek užsidirbtų. Visos šios ir begalė kitų problemų provokuoja pačių lietuvių tapsmą pabėgėliais, t.y. migrantais kitose šalyse.

Ironija - svarbiausia problema visgi yra pabėgėliai, kurie ir toliau sėkmingai bėgs iš Lietuvos.

Padėti visuomet yra humaniška ir teisinga, bei labai garbinga. Visgi pirmiausia dėmesį reiktų atkreipti į tuos, kurie yra arčiausiai - savo šalies žmones. Tik susitvarkę savo kiemą, galime laukti svečių, žinančių, jog per ilgai užsibūti - tiesiog nemandagu.