Politikų kultūros nuosmukis

Lietuvos policijos generaliniu komisaru dirbo Vytautas Grigaravičius, į policiją atėjęs iš pašaukimo. Perėjęs kelis etapus, kol užsitarnavo Alytaus policijos komisariato viršininko pareigas. Iš jų ir buvo pakviestas vadovauti visai Lietuvos policijai.

Bet kai Skuodo girtas policininkas padarė skaudžią avariją, užmušdamas tris mokinukus, prisiėmė asmeninę asmenybę ir kartu su vidaus reikalų ministru Raimondu Šukiu atsistatydino. Po jų tą patį pakartojo kitas generalinis komisaras - Visgirdas Telyčėnas. Tada Trakų girtas policininkas padarė panašią žmogžudystę - tik suaugusių žmonių.

O štai po jų policijos generaliniu komisaru dirbęs Saulius Skvernelis pradėjo neįtikėtinai svarią karjerą, tapdamas vidaus reikalų ministru ir toliau vis šuoliuodamas į aukštumas.

Bet prieš pasakojant apie jas, prisiminkime kitą atvejį. Kai prezidentu dirbo Algirdas Brazauskas, Lietuvos šeštąją Vyriausybę suformavo Adolfas Šleževičius. Joje vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Romasis Vaitekūnas. Niekas negalėjo neigti jo profesionalumo, bet jo buvusios pareigos tam netiko. Mat iki ministravimo jis dirbo Šiaulių policijos komisaru.

Gi kaip kariškis negali būti skiriamas krašto apsaugos ministru, taip ir policininkas negali vadovauti Vidaus reikalų ministerijai. Žurnalistai puolė kaltinti premjerą už tokį paskyrimą. Ta kritika buvo rašytinė ir žodinė, bet be jokių Gėdos mitingų. Lietuvoje dar nebuvo įsigalėjęs tapinizmas, todėl oponavimas valdžiai buvo kultūringesnis.

Kadangi A.Šleževičiaus Vyriausybė neišdirbo visos kadencijos, jai pamainą formavęs kitas premjeras Laurynas Mindaugas Stankevičius, pasilikęs beveik visus anos Vyriausybės ministrus, į ją nebeįtraukė Romasio Vaitekūno.

Vadinasi, ir kitas policininkas Saulius Skvernelis iš policijos generalinio komisaro negalėjo peršokti į vidaus reikalų ministrus. Bet ar ši taisyklė galėjo būti svarbi tuomet prezidente buvusiai Daliai Grybauskaitei? Ji sau leisdavo daugiau nei prieš ją buvę prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus.

Tuo metu kaip tik skydo premjero A.Brazausko koalicinė Vyriausybė ir jai reikėjo papildymų. Tvarkiečiai turėjo pasiūlyti vidaus reikalų ministrą. Šie nespėjo nė pagalvoti, kai prezidentė jiems įbruko Saulių Skvernelį. Ne visi išdrįsdavo pasipriešinti stačiokiškai valstybės vadovei. Kaip ir darbiečiai, sutiko, kad jų ministru būtų šiems mažai žinomas Rokas Masiulis. Taip šis tada tapo energetikos ministru.

Vidaus reikalų ministru paskirtas S.Skvernelis grubumu nenusileido prezidentei - atsikirto jai, kai ši pakomentavo įvykį apie pareigūnų per kontrabandininkų paieškas nušautą jų talkininką - jauną vaikiną. Kitąkart kaip šlapiu skuduru per veidą vožė nekultūringų žodžių tirada, paleista iš nepraustos burnos, tuometinei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei, šiai mandagiai pasiteiravus apie kažkurio įvykio aplinkybes.

Suprask, žinokit, kad čia ne kažkieno paklausei, o paties jo didenybės pono vidaus reikalų ministro S.Skvernelio. Nesvarbu, kad jis iš paties šviesiausio Lietuvos krašto - Suvalkijos, bet žmonių tarpusavio bendravimo kultūros nepasisėmęs. Užtat jos atsinešė iš mentiško periodo, kai su dryžuota lazdele kaip kelių policininkas stabdė automobilius ir baudė jų vairuotojus.

Tuometinės Vyriausybės kadencija jau artėjo prie pabaigos, todėl ponu ministru ir S.Skvernelis ilgai bepabuvo. Tačiau aukštos valdžios skonį pajuto. Kas toliau? Ar vėl į policiją grįžti, kur mentu vadindavo? Jokiu būdu. Reikia į Seimą patekti. Tik kokiu būdu?

Eina siūlytis socialdemokratams, bet šie tik žemą vietą sąraše tepasiūlė. Bet laimės vaikas nepražuvo. Versle labai išmanus Ramūnas Karbauskis, nors ir buvo „valstiečių žaliųjų" partijos pirmininkas, bet politikoje - apyžalis. Kad partijai pasisektų - nori, bet pats į aukštas pareigas nesitaiko. Tiesiog nenori būti nei saugomas, nei su švyturėliais būti vežiojamas... Rankiojo žmones į vienmandates apygardas ir į sąrašą. O ten net 141 galima įrašyti. Ir išlošk lyg loterijoje, kai besiblaškantis S. Skvernelis lyg kamuolis netyčia į tinklą įrieda.

Sauliukas iš ministrų eitų ir į premjerus, ir dar būrį draugų iš policijos ar kokio kiemo atsiveda. Ir abiem gerai. Ramūnui neberūpi, jei rinkimuose gerai „nuskiltų", ką į premjerus pasiūlyti, o Saulius sąrašo prieky būdamas jau tikras, kad bent į Seimą pateks ir vėl ant duonos sviesto storai teps.

Ir einasi viskas kaip sviestu patepta. „Valstiečiai žalieji" Seime su auksine - pirmąja - vieta ir teise formuoti Vyriausybe. Lizinginis premjeras S.Skvernelis jaučiasi ant aukštos kalvos užkopęs. Tiesa, „valstiečiams žaliesiems" iki daugumos trūko, todėl į partnerius pasikvietė socialdemokratus. Šie pabuvo, kol naujuoju pirmininku išsirinko Gintautą Palucką. Tas sumanė atsiskirti, bet dalis postus gavusiųjų jau buvo naujose pareigose spėję kėdes įšildyti, todėl geriau naują partiją įkūrė, bet į motininę nebegrįžo. Tada ir „aptrupėjo" socialdemokratai.

Bet lizinginiam premjerui tai nesutrukdė toliau „šakotis". Nelabai dairydamasis, ką partijos pirmininkas R.Karbauskis sako, jis sugraibė sau ministrus su prezidente pasitardamas. Ši jam į susisiekimo ministrus įbruko R.Masiulį, per kurį netrukus galėjo „patvarkyti" „Lietuvos geležinkelius", kurių generaliniu direktoriumi dirbo jos nemėgstamas patyręs geležinkelietis socialdemokratas. Rokui tai nieko nereiškė - gen. direktorius krito, o paskirtas naujasis išvaikė ir kitus specialistus. Geležinkelis nusigyveno iki kurioziškų situacijų, kai iš Vilniaus traukiniu išvažiavę žmonės Plungę ar Klaipėdą pasiekdavo... geležinkelio nusamdytais autobusais.

S.Skvernelio retorika nesikeitė ir vadovaujant Vyriausybei. Tik iš jo burnos galėjo išlėkti įžeidūs žodžiai mokytojams, kurių kartoti neapsiverčia liežuvis. Tai jo vadovavimo Vyriausybei laikais mokytojai į savo ministeriją protestuoti buvo sulipę per langus. Ministrę jis jau buvo iššvilpinęs - vienu ypu su dar dviem kitais ministrais.

Pridirbo S.Skvernelis per savo kadenciją ir urėdus vagimis apšaukęs, todėl urėdijų nebeliko - visos sujungtos į vieną respublikinę, o regionuose tik jos padaliniai. Miškų kirtimai šuoliais įsibėgėjo. Paskui „Igničio" akcijų prekyba...

Vienu metu lizinginis premjeras buvo užsinorėjęs Vyriausybę palikti. Artėjo prezidento rinkimai, o kaip jie be Skvernelio? Prisigerinęs prie R.Karbauskio, iš partijos iškaulijo ar ne per pusę milijono eurų. Bet tokia krūva pinigų pono premjero toliau trečios vietos nenuvedė. Koks buvo piktas, lyg partija ar jos pirmininkas būtų kalti, jog žmonės karjeristo nemėgsta? Pas „valstiečius žaliuosius" buvęs nepartinis ir į antrus rinkimus su jais į Seimą atėjęs, S.Skvernelis užsigeidė pats turėti savo partiją ir jai vadovauti. Atsiskaičiavęs savo bičiulius, nusivedė juos į savo naująjį darinį. Jie neva bus demokratai ir dirbs Vardan Lietuvos. Liaudyje partija perkrikštyta į Vardan lovio ar Vardan valdžios.

Kai susėda tas perbėgėlių - Seimo narių - būrelis, šlykščiausia tarp jų matyti buvusį LSDP pirmininką ir vieną kadenciją vadovavusį Vyriausybei Algirdą Butkevičių bei buvusį ilgametį socialdemokratą, europarlamentarą Zigmantą Balčytį, kurį pats A.Brazauskas buvo siūlęs į premjerus.

O ką dabar S.Skvernelis? Matyti, kad jaudinasi dėl su „Igničiu" privirtos košės. Po šio Seimo rinkimų taip taikėsi pritilpti prie tuomet buvusios LSDP pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės. Kad tik įsisiūlytų į koaliciją. Bet tik, kad joje nebūtų „valstiečių žaliųjų" ir „aušriečių". Piršo pakviesti liberalus, kurie superdešinieji ir, atrodo, niekaip nedera prie kairiųjų, nors ir tie nelabai tikri...

S.Skverneliui tiek į akį įkritusi laiba Viktorija Čmilytė, kad tik dabar Sauliukas rado progą šalia jos pabūti, kai pats su savo frakcija ištėkštas iš valdančios daugumos, prisijungė prie opozicijos. Tik kaip neprisiminti, kaip S.Skvernelis, kaip pro stulpą nė „Labas" neamtelėjęs, pro R.Karbauskį praėjo. O šis pas V.Blinkevičiūtę laukė priėmimo, irgi jos pakviestas prisijungti prie valdančios koalicijos.

Žinome, kad S.Skvernelio balsas nuėjo į dangų, ir „valstiečiai žalieji" buvo palikti už borto. Bet S.Skvernelis įgijo kitą priešą - jo nepasiklausę socialdemokratai koalicijon paėmė „Nemuno Aušrą" su daug kalbančiu pirmininku Remigijumo Žemaitaičiu. Ir nors „aušriečiai", būdami koalicijoje antrieji pagal mandatų skaičių, nesigviešė Seimo pirmininko posto, užleidę jį mažiausią frakciją atsivedusiam S.Skverneliui, šis niekaip nenustojo amsėti prieš „aušriečius" ir jų vedlį R.Žemaitaitį.

Nors S.Skvernelio galva nemaža, bet burnoj ilgam liežuviui ankšta. Jis vis turi šnekėti. Puolė vis jam kliuvantį R.Žemaitaitį, kando premjerui G.Paluckui. Kol vieną kartą tiek socialdemokratams įgriso, jog šie po Vyriausybės griūties sudarė naują koaliciją, S.Skverneliui nė pirštuku nepamoję... Suprask, apsieisim be tavo, Sauliau, liežuvio paslaugų... Ir Sauliui teko su visu savo ilgu liežuviu pakilti nuo Seimo pirmininko kėdės.

Didžiausias turtas S.Skverneliui liko - ir toliau jis nenutildomas. Bet kad plepių yra ir prezidentūroje, tai tie Sauliukui idėjų pametėja. Šmaikštų vaidinantis prezidento patarėjas Frederikas Jansonas „aušriečių" vadą pavadina teroristu, S.Skvernelis puola pritarinėti. Tai teroristas nuėjo į prezidentūrą, tai „Aro" vyrams reikia skambinti... Kiek dar ko S.Skvernelis prišneka ir dar prišnekės. Vis galvodamas, kad yra labai šmaikštus. Tas jo liežuvis gal pokaičio burnoj prigultų, bet kad tarp žurnalistų daug tokių, kurie ieško sensacijų, nuo plepio liežuvio nulėkiančių, o kitas net laidoje jam duoda pusvalandį pataukšti.

Apskritai Lietuvoje politikų kultūra į tokį dugną įkritusi, kad net pats prezidentas seimūną šiukšle pavadina, o šis duoda grąžos. Ir daryti? Siūlyčiau kuriai nors televizijai surengti „POLITIKŲ- TURGAUS BOBŲ" varžytuves. Gal galima prigalvoti įvairių nominacijų ir prizų. Iš nekultūringų išrinktume patį nekultūringiausią... O kaip kitaip sužinosime, kurio liežuvis labiausiai pasileidęs arba ištvirkęs.