5 nuotr.Kai miršta kas nors iš artimųjų žmonių, likusiems šioje ašarų pakalnėje neretai atrodo, kad velionis vis dar yra kažkur čia pat, negalutinai išėjęs. Jis maišosi jų mintyse, šmėkšteli sapnuose, išplaukia iš netikėčiausių atminties užkampių. Regis, dar akimirka ir išgirsi jo balsą. Nors gerai žinai - jis miręs. Ar ne tas pats nutinka, kai pražudoma Tėvynė? Bent tiems, kurie jautė ją kaip savo artimąjį. Gal tais, trėmimų į Sibirą ir partizaninio karo laikais, tokių ir nebuvo itin daug. Bet buvo. O buvo ir visai kitokių. Gudrių. Net labai.
Dirbau mažame Mažosios Lietuvos miestelyje. Priklausiau profesijai, kurios esmė - pratęsti gyvenimą. Šiek tiek. Pagal kuklias mūsų galimybes. Pacientų tarpe sparčiai nyko „šišioniškiai“, kaip jie save vadindavo. Jau paskutinieji ištisais kaimais iškeliaudavo į Vakarų Vokietiją, su kuria sovietai buvo sudarę kažkokią, tai leidžiančią, sutartį. Tarp miestelio ir apylinkių žmonių vyravo atsikraustėliai iš įvairių Lietuvos pakraščių. Kartą, viena iš tokių naujakurių papasakojo, kaip atsidūrė šiose potvynių dažnai merkiamose nuobodžių lygumų erdvėse. Buvo kilusi nuo Dainavos girių. Pas juos vis lankydavosi „miškiniai“. „Tai iškepk duonos, tai lašinių duok - kiek galima šerti!“ - pasiguodė. Ėmusi ir pranešusi, kur reikia. „Visi buvo išguldyti“. Istoriją atskleidė man, kaip kažką labai paprasto, gal net pagyrimo vertą. Buvau prislėgtas ir net įžeistas. Ir dėl pačios niekšystės, ir dėl to, kad, matyt, laikė mane bendraminčiu, kitaip nebūtų to išklojusi. Atsiliepiau į jos postringavimą gražiu tonu, - „ar ne be reikalo išvažiavot, visi buvo išguldyti, tai niekas nebetrukdė ten savo duona bei lašiniais vieniems mėgautis?“ Susinervino. Atsakė neslėpdama pykčio balse ir akyse: „ne visada gali žinoti, kitas - dieną daktaras, naktimis - miškinis“.
Šiandienos moralistas papriekaištautų - „su ligoniais reikia jautriau“. Gal net įžvelgtų kokių patyčios elementų. Ypač jeigu jo visas anos praeities supratimas remiasi kino filmu „Niekas nenorėjo mirti“, iš kurio gali susivokti - svarbiausia, kad šaunieji „liaudies gynėjai“ nemirtų. Tuolaik, kaip ir nūnai, žmonės neretai rinkosi tarp godumo ir padorumo. Mano minėta moteriškė savo „trisdešimt sidabrinių“ gavo - ja pasirūpinta, perkelta į saugesnę aplinką, ten jai atiteko vokiečių paliktas namas, tikriausiai gerokai ištaigingesnis už dzūkų trobas. Gal prie pastato dar buvo ir visas ūkis. Manė turinti kuo pasipuikuoti.
Panašūs dalykai nutikdavo. Skirdavosi žuvusiųjų skaičiais ir atlygio svarumu. Štai vienas gydytojas, pakviestas pas sužeistą partizaną, suteikęs neatidėliotiną pagalbą, nuskubėjo tiesiai į sovietinį saugumą. Nuo šito žygio prasidėjo jo svaigi karjera. Gana pasakišku greičiu iš provincijos „daktarėlio“ tapo didmiesčio stambiausios ligoninės vadovu. Ir deputatu, ir ordinas jam buvo užkabintas, ir visokiais raštais galėjo savo sienas dabinti, o ilgainiui jo vardu ir gatvė buvo pavadinta.
Ar protinga prisiminti žmones, kurių poelgiai nebuvo kilnūs? Labai švelniai tariant. Juk tai jau vakardiena. Ano laikmečio „pažangiųjų“ veikėjų didžiuma jau ilsisi po granitiniais antkapiais prestižiniuose laidojimų plotuose. Ne dėl jų ir atsirado šitas tekstas, kuriuo siekta ne teisėju pabūti, o priminti, kokia sunki dalia tais laikais buvo pasirenkančių ginkluotą kovą už lietuvybės idealų išsaugojimą, už viltį turėti savo valstybę vietoj ištirpimo sąjunga besivadinančioje milžiniškoje imperijoje. Ar kova jau pasibaigusi? Žinoma, ne. Kas yra tie, kurie įnirtingai priešinasi vienoms tautos atminties žymėms viešosiose erdvėse ir atkakliai perša, ką nors mažiau susijusio su Tauta, kurie geidžia mažinti mūsų istorijos ir mūsų kalbos svarbą net mokyklose, didindami svetimų, tartum jaunimą ruoštų emigracijai, o ne gyvenimui čia? Juk iš tikrųjų Lietuva yra čia. Grupės, išsiblaškiusios pasaulyje, didesniųjų etnosų terpėje, per kelias kartas visiškai išnyksta.
