Parduotuvės jau retai drįsta apgaule lupti pinigus iš patiklių pirkėjų. Sumokėti daugiau, nei nurodyta prekės etiketėje, kartais išdrįsta nebent turgaus apsukruoliai. Visiškai nesitikėjau, kad šiomis ydingomis turgaus tradicijomis vadovaujasi ir notarai.
Praėjusią savaitę su dukra apsilankėme viename iš Vilniaus notarų biurų. Patalpos - modernios, darbuotojai - jauni ir paslaugūs. Mūsų reikalas - paprastas. Sudaręs įgaliojimą, kuriuo suteikiu dukrai naudotis savo banko sąskaitomis, notaras pareikalavo sumokėti 54 litus. Nustebau ir pasakiau jam, kad biuro asistentė telefonu įvardijo visai kitą kainą - 12-14 litų. Vyras kiek pasimuistė, bet nesutriko: “Na, jei jau taip sakė, mokėkite 14 litų.” Jis skubiai peržvelgė mūsų pateiktus dokumentus, kurių prieš tai net nepaprašė, pakeitė įrašą notarinėje knygoje ir įteikė įgaliojimą.
Lyg ir turėčiau džiaugtis - juk sutaupiau 40 litų. Nusiderėjau... Tačiau pasijutau įžeista. Jaunas žmogus, sėdintis gana atsakingoje kėdėje, naudojasi bet kokia proga pasipinigauti. Jis užsimerkė ir į nuostatus, ir į mano garbų amžių. Nejaugi net tokiose solidžiose institucijose it turguje reikia saugoti savo piniginę? Beje, iš jo lūpų net žodžio “atsiprašau” neišgirdome.
ALICIJA, VILNIUS
