1 nuotr.Socialinių tinklų platybėse į akis krito vieno iš žmonių pasidalytas knygos puslapis, kuriame aprašoma, kad reikėtų skatinti vaikų auginimą dėl prastos demografinės padėties.
Kad moteris, užuot glaudusi gražiai aprengtą šuniuką, galėtų glausti kūdikį. Ir pasipylė pasipiktinusiųjų komentarai, „koks marginalizmas!", „jei ir toliau bus ši valdžia, tai žmonės nebegalės gyventi kaip nori", kad „bus verčiama turėti vaikų" ir taip toliau.
Čia iš tos srities, kai komentatoriai iš degtuko malkų priskaldo.
Pirmiausia, niekas nedraudžia tų šuniukų auginti ir lepinti. Ir niekas nesako, kad čia didžiulis blogis. Žmonės laisvoje šalyje gyvena kaip nori. Ir, suprantama, vaikas - ne daiktas. Kad štai pasigimdžiau ir viskas. Yra daug priežasčių, kodėl žmonės neturi vaikų. Viena jų - nenori.
Bet kai visuomenėje platinamos idėjos, kad mes patys pasaulyje svarbiausi, tik mūsų norai, karjera, pasiekimai, poilsis, štai tada prasideda problema. Nebesinori vargti, geriau gyventi patogiai.
Bet jeigu ateitų tokia diena, kai dabartinės besipiktinančios tokiais puslapiais kartos pasentų, ir neliktų jų aptarnaujančio personalo - nei gydymo įstaigose, nei vadinamuose senelių namuose ir pan., ką tada jie sakytų?
Kol kas labai lengva kalbėti, nes to aptarnaujančio personalo dar turime į valias. O kas aptarnaus vyresnius žmones, jei nebus jaunų?
Nieko tokio, sakysite, įsivešime iš užsienio. Vis tiek visi globalistinių pažiūrų. Bus kaip bus.
Bet tada nesijauskite turį teisę komentuoti apie Lietuvos valdžią ir partijas, kuri čia geresnė, kas turi valdyti. Ir kokias filosofijas reikšti. Nes propaguojate laisvamaniškumą.
Ir nuo kada kalbėti apie šeimą yra marginalizmas?
