Karinės propagandos principai

Jei padarysime prielaidą, kad propagandos šiame sraute yra daugiau nei pusė, iškyla klausimas - kuo galima tikėti ir pasitikėti, o ką reikėtų vertinti skeptiškai? Atsakymas į šį klausimą lieka atviras.

Ar tai, ką girdime, yra tiesa ar propaganda - pirmiausia priklauso nuo informacijos šaltinio patikimumo. Reikia turėti gerą atmintį ir kantrybės stebint atsirinkti patikimiausius šaltinius: pirma, jei informaciją patvirtina keli vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai, ir antra - jei tą informaciją patvirtino laikas.ųsti atsilie

Pakartosiu: tarp eilinių informacijos vartotojų yra labai nedaug žmonių, galinčių skirti tam pakankamai savo svarbiausio ir neįkainojamo resurso - laiko. Todėl šis straipsnelis skirtas būtent tiems, kurie to laiko arba visai neturi, arba neturi galimybių jo skirti informacijos patikimumo analizei.

Tiesa, „namų darbus" vis tiek teks daryti patiems - mąstymo niekas nepakeis. Žmogų galima pasodinti prie stalo, įpilti sriubos, paduoti šaukštą, bet suvalgyti jis turės pats. Jis pats ir turi rinktis, ką valgyti: arba jovalą, kuris liejasi iš daugumos informacijos priemonių už valstybės (atsiprašau - visų mūsų) pinigus, t.y. propagandą, priimti už gryną tiesą, arba įdėti šiek tiek darbo, laiko, susirasti gilesnę, tačiau kur kas svarbesnę informaciją - tą, kurią „neprarysi nekramtęs". Ją teks gerai sukramtyti, pajusti visus skonio niuansus ir ilgai virškinti. Bet rezultatas - geras poskonis: jausmas, kad nesi vėl apgautas ir bent kiek priartėjai prie tiesos.

Visai neseniai man į rankas pateko nedidelė, bet vertinga knygelė - A. Morelio „Dešimt karinės propagandos principų". Nebuvo lengva ją gauti - skaičiau PDF formatu. Tačiau tai - tikras lobis. Ir kartu - didžiulis pavojus beveik kiekvienos valstybės valdantiesiems.

Skaitai šimtmečio senumo įvykių aprašymus, o atrodo, kad rašoma apie šiandien: karo priežastys, eiga, vertinimai. Net sakinių konstrukcijos pažįstamos.

Tad kas tai yra? Tai - karo vadų pamokslai, priesakai visuomenei, skirti vidiniam vartojimui. Kitaip tariant - propaganda, su pavyzdžiais iš abiejų kariaujančių pusių. Tiesa, šiandien tai jau nebe kariškių, o komunikacijos specialistų darbas. Tačiau be šio darbo joks karas nebus nei pradėtas, nei pateisintas, nei laimėtas. Tai jau nebe darbas - tai tapo sąmonės manipuliavimo menu.

Štai trumpai apžvelgsiu tuos principus, kuriuos suformulavo lordas Ponsonbis:

- Mes nenorime karo - mes tik ginamės.

- Karą pradėjo priešininkas, todėl visa atsakomybė tenka jam.

- Priešas - absoliutus blogis; jo lyderis - demonas.

- Mes kovojame už vertybes, už kilnią misiją - ne už savanaudiškus tikslus.

- Tik priešas sąmoningai vykdo žvėriškumus, o mūsų klaidos - tik atsitiktinumas.

- Tik priešas naudoja uždraustus ginklus.

- Mūsų nuostoliai - minimalūs, priešo - milžiniški.

- Mūsų pusėje - intelektualai, menininkai, šviesūs pasaulio protai.

- Mūsų misija - šventa.

-Tas, kuris abejoja mūsų propaganda, - išdavikas.

Skamba pažįstamai?

Istorinių pavyzdžių rasite perskaitę nurodytą šaltinį, o aš pateiksiu keletą šiuolaikinės karo pietryčiuose nuo mūsų iliustracijų.

Ar girdėjote, kad Europa šiandien tik ginasi? Kad Lietuvą būtinai užpuls, todėl būtinos milžiniškos investicijos į tankus (nors tankai - puolamoji ginkluotė)? O „drakono dantys", pasirodo, bejėgiai prieš keletą kartoninių „dronų". Bet viskas gerai - mes tik ginamės.

Kad „neišprovokuotą" karą pradėjo priešas - irgi ne naujiena. Tiesa, tokios „tiesos" paaiškėja tik tada, kai karas jau būna pasibaigęs.

Ar yra pasaulyje dar labiau demonizuotas lyderis nei tas, kuris vienu metu yra „iš rytų" ir „iš vakarų", priklausomai nuo to, kur žiūrime?

Nors ne kartą girdėjome apie korupcijos skandalus kariaujančioje šalyje, tai netrukdo kartoti: „jie ir mes kovojame už laisvę ir demokratiją".

Apie Bučos skerdynes, tiesa, jau mažai kas prisimena, bet ir jokio aiškaus tyrimo ar patikimo paneigimo nebuvo. Dabar labiau kalbama apie išvežtus vaikus, apšaudomus vaikų darželius ir gyvenamuosius namus.

Kai fronte pritrūko įprastų sviedinių, buvo panaudoti kasetiniai - bet tai, esą, savaime suprantama, net neverta informuoti visuomenės.

Dar visai neseniai viena iš kariaujančių šalių skelbė vos virš 30 tūkst. žuvusiųjų. Ar kas tuo gali patikėti? Bet apsimetame, kad tikime.

Kiek daug garsių menininkų mus palaiko!

Kokia turi būti šventa misija, kad ją būtų galima tęsti „iki paskutinio..."?

O tie, kurie netiki propaganda, - jau įrašyti į „nelojalių piliečių" sąrašus.

Tai tik trumpa apžvalga vis pasikartojančių karo propagandos apraiškų šiandien. Visa kita - skaitykime, mąstykime, prisiminkime ir skeptiškai vertinkime tai, kas kasdien sakoma skirtingomis lūpomis, bet iš to paties šaltinio.