Kai valgoma žmogiena

Taip, jūs neapsirikote - būtent mažyčių jauniklių. Kam tai daroma? Nepaisant savo milžiniško dydžio, dramblys jaučia didžiulę baimę kam nors pakenkti. Todėl viso skrydžio metu jis stovi visiškai nejudėdamas, bijodamas netyčia užminti nors ant vieno mažylio. Būtent taip lėktuvas išlaiko pusiausvyrą. O drambliui tai tampa pirmuoju jo kilnios prigimties išbandymu.

Mokslininkai, sužavėti tokiu elgesiu, pradėjo tirti dramblio smegenis ir išsiaiškino: šie gyvūnai turi verpstės formos ląsteles - retus neuronus, randamus ir žmoguje. Būtent jie atsakingi už savimonę, empatiją ir sudėtingą socialinį suvokimą.

Kitaip tariant, dramblys yra ne tik kūno milžinas, bet ir sielos milžinas. Jis jaučia, supranta, užjaučia ir elgiasi išmintingai, tyliai. Leonardas da Vinčis, kurį žavėjo gamta, rašė apie dramblį: „Dramblys įkūnija teisingumą, protą ir saikingumą." Ir pridurdavo: „Įžengęs į vandenį, jis maudosi oriai, tarsi norėtų apsivalyti nuo viso blogio.

Jei sutinka pasiklydusį žmogų - švelniai parodo jam teisingą kelią. Niekada nevaikšto vienas: visada būryje, visada vadovo vedamas. Jis kuklus. Poruojasi tik naktį, vienas su savo patele, o grįžęs pas kaimenę, būtinai apsiplauna. Jei pakeliui sutinka kitą grupę, atsargiai atstumia ją straubliu, kad niekam nepadarytų žalos.

Bet labiausiai paliečia štai kas: kai dramblys jaučia artėjantį galą, jis palieka kaimenę ir miršta vienumoje, atokiame kampelyje. Kodėl? Kad apsaugotų jaunesnius nuo netekties skausmo. Iš kuklumo. Iš užuojautos. Iš orumo. Trys retos dorybės. Net ir tarp žmonių."

(Iš interneto platybių)

Išties, nors retas tai reiškinys, bet Lietuvoj iki šių dienų absoliuti dauguma žmonių yra empatiški ir dažniausiai puolamojo pusėje. Tarp žmonių toks elgesys vadinamas inteligencija: noras užimti kuo mažiau vietos erdvėje, kalbėti kuo tyliau ir tik tada, kai labai reikia, subtiliai atrenkant žodžius, palaikyti pagalbos prašančius ir silpnesniuosius, dalintis bent jau geru žodžiu, vengti kategoriško smerkimo ar kalbėjimo iš blogosios pusės. Jei yra priverstas tai daryti, tai kalbama atvirai su skausmu ir apgailestavimu.

Tačiau kokius pastaruosius penkerius metus susipriešinimas ir susiskaldymas pasiekė „užvirimo" temperatūrą, rodos, užteks nors mažyčio preteksto ir detonatorius suveiks vien nuo ore tvyrančios įtampos. Aišku, mes galime vardinti to priežastis: ir neišmintingas vadovavimas šaliai, neskaidrūs rinkimai, ir Usaid žiniasklaida, kurianti ir palaikanti virtualų pasaulį, pasiekusi tokį atitrūkimo nuo tikrovės laipsnį, kad toliau jau nebeįmanoma įsivaizduoti.

Jų (ne)mąstymo nepakeis netgi tokie dalykai, kaip akivaizdi didžiulio masto korupcija su prevencijos skysčiais, dingę ištisi vagonai su medicininėmis priemonėmis, staigus pagijimas nuo „baisios" ligos su pirmu šūviu ir jos stebuklingas „sugrįžimas", kai tie šūviai ruošiami nutilti.

Šiame kontekste kalbėti apie inteligenciją kažkaip darosi nepadoru, tačiau jei tu išties esi didis, ne tik kūnu, bet ir dvasia, tu liksi toje pačioje vietoje, kad ir kokia būtų nepatogi, negera, gresianti tavo išlikimui vieta. Lyg dramblys, bijantis užminti kelių valandų viščiuką...

Tik kiek tokių dvasios milžinų mes teturim:

J.Marcinkevičių, R.Tuminą, D.Banionį, S.Nerį, A.Sniečkų, J.Baltušį, P.Cvirką, A.Brazauską?... Jei ne jie, vargiai šiandien mes kalbėtume lietuvių kalba, vargiai, pasivadinusiems visatos valdovais, būtų buvę ką „atkurti", nors kiekvienam iš jų galima pateikti pretenzijų.

Tik kas mes tokie, kad teistume kitus? Istorines asmenybes teis istorija ir kiekvienam iš mūsų bus atseikėta pagal nuopelnus, taip pat ir tiems, kurie dabar teisia, smerkia, perrašo istoriją, griauna paminklus, degina knygas. Kiekvienas žodis yra išgirstas ir kiekvienas darbas nelieka be atpildo: tiek gero, tiek blogo. Ir nesvarbu, kiek tuo tikinčių dar yra.

Dar pas mus sakoma, kad geriausias patiekalas lietuviui yra kitas lietuvis. Racijos čia yra, kad labiausiai nemylim to, kuris šalia, savo kaimynų, gal dėl to, kad labiausiai esame į juos panašūs, netgi genetiškai? Nors visuotinai deklaruojam mylintys visą pasaulį, esantys pacifistai, žali, už taiką „per jėgą", kitaip tariant, per žmonių žūtį. Bet realiai, iš tikro nemylim ir nesirūpiname mirštančiomis bitėmis, šiemet medaus surinkta gerokai mažiau; kertamais senaisiais miškais, parduodamais Vakarams už centus. Juk kažkam tai toks biznis, nes žemė Lietuvoj ne tik kilnojamas, bet ir parduodamas turtas.

Ne už kalnų ta diena, kai vanduo taps brangesnis už naftą ir tautos kariaus dėl vandens. Jei pramonė, gamyba, prekyba keliasi į Rytus, dėl to net Rusijos sostinę numatoma perkelti arčiau Kinijos sienos, o vandens ten, neskaitant Baikalo ežero - gėlo vandens jūros - labai trūksta. Nebent vandeningąsias Sibiro upes darbštieji kinai pagal rusų projektus „pasuks" atgal į pietus.

Ką čia apie Rytus, jei net Prancūzijoje vasarą automobilio plauti nevalia, o vandens kainos ten kosminės. Nebent pavyks išgauti gėlo vandens iš Sacharos dykumos. Gal tie projektai kada nors ir taps realybe, jei tik išliksime gyvi šiame mirčių chaose...

Jau nebeaišku, kas su kuo, kas prieš ką, kas kam draugas, brolis, priešas, kada kokia taisyklė galioja, kada negalioja. Kartais kai vairuoji, jau nebesupranti, ar esi pagrindiniame ar šalutiniame kelyje, nes iš šalutinio kelio, pasirodo, pirmumas, tad kam tas taisykles išvis rašyti?

Ir pasaulyje dabar, regis, viskas aukštyn kojom: jei Kataras Izraelio, su JAV pagalba, subombarduojamas, nes vyksta ten derybos dėl taikos Gazos Ruože, o pastarajai galioja bendros prekybos ir gynybos sutartis, tai apie kokius susitarimus, taisykles ir taikas galim kalbėti apskritai?

Kai derybininkai dėl taikos žudomi, tai kaip tai pavadinti kitaip nei žmogienos valgymu kovai su kanibalizmu? SKO pradžioj po bandymų susitarti dėl taikos Baltarusijoj buvo nužudytas Ukrainos derybininkas, nes jis iš tikro nuvažiavo tartis dėl realios taikos sąlygų, per daug žinojo ir tapo pavojingas. Tuo metu reikėjo tik derybų imitacijos ir „pergalės iki paskutinio ukrainiečio".

Čarlio Kirko (Charle Kirk) viešas nužudymas už pažiūras, už visuomeninę veiklą, - argi tai ne kanibalizmas perkeltine prasme? Gerai, kad viešai dar nesuvalgė, bet žmogienos troškulys žudikams nepasotinamas. Jei tai nebus sustabdyta prieis ir prie to.

Tik kas tai padarys, jei galingiausia pasaulio valstybė užleidžia vieną poziciją po kitos, valdo neviešos, nežinomos struktūros už kažkieno nemažus pinigus. Bet kokia politika, viešas kalbėjimas galutiniame finale yra kalba apie didelius pinigus. Jei staiga nutylima - kad ir kas būtų - be priežasties, tokia tyla byloja tai, kad kalba buvo apie milžiniškus pinigus, todėl dabar reikia tylėti.

Bet kuris žmogus, uždirbantis iš karo, propaguojantis karą ir kviečiantis į „šventą" karą man yra žmogėdra, besislapstantis po nekaltybės kauke, randantis daugybę pateisinimų savo veiksmams ir savo turtams. Aišku tik viena, kad kaukė anksčiau ar vėliau bus nuplėšta ir mirti teks su savo veidu, kurio neatpažins net artimiausieji. To ir linkiu.