4 nuotr.Petras Cvirka „cirkų" nebaigs, nes cirkus, nekeliančius juoko, krečia Vilniaus miesto ir Lietuvos valdžia, puldama mirusį žmogų. Gal jie niekada nebuvo vaikai ir neskaitė „Cukrinių avinėlių", „Mikučio vargų", „Lakštingalos" ir daugelio kitų P.Cvirkos kūrinių. Gal jiems suaugus niekada neskaudėjo širdis dėl „Žemės maitintojos" naujakurių vargų ir jie nesmerkė Jarmalos, gal nebuvo linksma skaitant „Meisterį ir sūnus", gal jie negalvoja, kokiu laiku gyveno P.Cvirka, kaip vargingai gyveno šeimos, kuriose gimdavo 12 vaikų, o užaugdavo vos pusė... Kai vaikai, vos sulaukę 6 metukų, išeidavo ganyti svetimos gyvulių bandos, prižiūrėti svetimų kūdikių.
Mano tėvas, gimęs panašiu laiku kaip P.Cvirka, yra sakęs: „Vaikai, ar žinote, kaip gražiai mėnesienoje blizga blusų kailiukai". Tai buvo ne juokas, o apsileidusios gaspadinės namų kamaroje blusų kandžiojamas svetimas vaikas, piemuo. Mamos sesuo, būdama vos šešerių, žiemą turėjo eketėje plauti ūkininko kūdikio vystyklus, sušalus rankytėms, šlapindavosi ant jų, kad nepaleistų iš rankų vystyklo.
Man visada patiko P.Cvirkos kūrinių kalba, lietuviški posakiai, palyginimai, žodžio taiklumas sakinyje. Tėtis, vos dvi žiemas mokęsis mokykloje, mums, trims vaikams, P.Cvirkos kūrybą skaitė garsiai.
Ar tikrai S.Nėries ir P.Cvirkos tokia didelė kaltė, kad juos vežėsi į Maskvą tikrieji politikai, nes jie buvo garsūs savo kūryba? Ar jie galėjo atsisakyti? Galėjo, bet tai būtų reiškę visišką sužlugdymą, nors vėliau tas tiek vienam, tiek kitam kainavo gyvybę. Dabar norime beveik prieš šimtą metų gyvenusių žmonių poelgius pritempti prie dabartinių laikų ir vis ką nors apkaltinti. Nukėlus P.Cvirkos paminklą kartu paniekinamas pasaulinio garso skulptorius J.Mikėnas. Kiek laiko paminklas stovės šalia nukeltų nuo tilto skulptūrų? Jo vietoje atsiras vamzdis ar ruošiama vieta kitam, savo gyvenimu „skaidriam kaip ašara"?
Ar galime džiaugtis, kai taip niokojama lietuvių kalba? Ar trypdami J.Baltušio, P.Cvirkos kūrybą nemenkiname savo kalbos, kai nebežinome, kada vartoti „seniai", kada „senai", kai nebemokame ištarti „plius", o sakome „plus", kai džiaugiamės stulbinamais, o ne stulbinančiais įvykiais, o paskui stebimės, kodėl abiturientai neišlaiko lietuvių kalbos egzamino?
Jei P.Cvirka yra toks baisus nusikaltėlis, tai ką sakyti apie tuos, kurie mokė marksizmo-leninizmo „tiesų", argi nesuprato, kad moko netiesos, diegia „užkratą". Jei P.Cvirkai neliko vietos Vilniuje, kodėl jis negali būti perkeltas į tėviškę prie muziejaus? Rašytojas rankoje laiko knygą, jis rašė savo gimtinės kalba, jį svajonės nešė prie Nemuno...
