Aliaska

O jei leistis dar giliau tai per 500 metų iš 15 kartos jau reikėjo 32752 protėvių, milžiniški skaičiai ir tai ne pabaiga. Štai kokiam skaičiui žmonių mes dėkingi (ir skolingi) už savo gyvybę ir gyvenimą, už saulę, žemę, žolę, lietų ir žvaigždes.

Kaip galėtume tą skolą gražinti? Ogi niekaip kitaip, kaip gimdydami vaikus, panašius į save ir kartu tokius panašius į tuos 32 tūkstančius... Tiesa ta, kad gimdydami vaikus kartu mes pasirūpinam ir savimi, kad senatvėje, kai bus išmirę už mus vyresni ir netgi bendraamžiai, mes neliktume vieni, o turėtume tuos, kurie ne tik mumis pasirūpintų, bet būtų mums artimi pagal kraują.

Taip mes turime pareigą - grąžinti skolą, tokia ta amžių išmintis, vedanti mus nesibaigiančiu keliu į ateitį...

Kaip kažkada sakiau, mes nepriklausome sau, mes labiau priklausome tiems, kurie gyveno iki mūsų, iš kur mes atėjom, ir tiems, kurie gyvens po mūsų. O mes tik grandis šiame begaliniame pasaulyje, bet nuo mūsų priklauso ar mes tapsime dulkele visatos akimirkoj ar atgimsime savo provaikaičiuose ir taip gyvensime amžinai.

Ir staiga: „pagyvensiu sau, pirmiausia karjera, žaliasis kursas - CO2 ir būstas A++ klasės su grynaveisliu augintiniu ant lovos". Ir tampa visai nebesvarbu, kad dėl tokių niekų sustabdai šimtai tūkstančių protėvių liniją, nes tau tiesiog per sunku. Jiems tai nebuvo nieko sunkaus, o tau tai tikrai svarbi priežastis, kad negimdyti.

Kaip taip atsitiko, kad ir vėl geri laikai pagimdė silpnus žmones, kurie išaugino tokius nemąstančius nemokšas, kuriems dovanai išdalino po 10 balų, už kuriuos net „ačiū" pasakyt nereikia, nes tai prisipažinimas visiško sistemos fiasko.

Negali funkcionuoti sistema, negali gyvuoti valstybė, kurioje baigiamieji-stojamieji brandos (kaip mūsų laikais vadino) egzaminai yra visiškas farsas.

Lieka pakibęs neatsakytas klausimas, tai kokia viso žmogaus gyvenimo, šalies egzistavimo prasmė?

Gal vertėtų šį klausimą iškelti kaip lozungą Seimo salėje, vietoj tos penkiaspalvės vėliavos? Tiesa, yra vilties, kad dvi spalvos nubluks nuo rudens sesijos. Jei ne - tai jiems jau niekas nebepadės, nes maišalynė galvose visuomet pasireiškia ir išorėje.

Ką, jei ne maišalynę, simbolizuoja suplaktos į vieną vietą penkios spalvos ir nei viena šalis per visą istoriją su savo simboliais to nėra padariusi savo laisva valia.

Kai tik prasidėjo kariniai veiksmai į pietryčius nuo Lietuvos mane persmelkė mintis: lai jie susitinka ten kur baigiasi Rusija ir prasideda JAV, Aliaskoje. Sako, nepaprastas tai kraštas: ir gražus ir sukrečiantis ir atšiaurus.

Kur susilieja du vandenynai, o tas šalis skiria vos penki kilometrai, žiemą galima pėsčiomis nueiti, ir lai aiškinasi ten kuris stipresnis nei dėl to bus griaunama civilizacijos infrastruktūra, istorija ir žmonių gyvenimai čia, Europos vidury.

Tada bandžiau apie tai parašyti komentaruose, bet kas tuomet ką nors norėjo klausytis, nes tarėsi žinantys vieną tiesą, visi siekė būti išgirsti, galvojo išmanantys ką kalba. Ir šaukė unisonu apie tai, kas per tv ir pc buvo įvesta į, savarankiškai nemąstančių žmonių galvas, kaip komanda veiksmui.

Tada man keistai skambėdavo karinių operacijų ir būsimų planų dėstymas per masmedia, paskelbiant net valstybines, tarnybines, karines paslaptis, o nesibaigiantys visažinančių egzpertų komentarai, balansuojantys ties fantasmogorijos riba, nuskambėdavo lyg bloga pasaka su dar blogesne pabaiga.

Nuo pirmos dienos nebuvau praradus žinojimo, kad visa tai kada nors baigsis tik, aišku, norėjosi kad tai įvyktų kaip galima greičiau.

Ir „O stebukle!" nepraėjo nei keturi metai, o jau numatytas susitikimas Aliaskoje dėl Europos likimo. Jei tikrai tas įvyks, tai reikš ne tiek tai, kad tradicinės vietos tokiems susitikimams ir svarbiems sprendimams priimti nebetinka, o tai, kad pasaulis transformuojasi netikėtu būdu ir netikėtais rezultatais. Ir tai tik pradžių pradžia.

Prisisegime diržus ir kylame į kitas samoningumo erdves, iš kur vaizdas sunkiai primena ką nors jau matyto. Bet panašu į tai, kad valdantis ES „elitas" tiek menkas savo vidiniu mąstymo potencialu, lyg į pasaulį žiūrėtų pro tvoros plyšelį, kad arba neturi drąsos pripažinti, kad jų „gulbės giesmė" pasaulio scenoj jau sudainuota arba kad to net nesuvokia, sprendžiant pagal tai, kokie feikiniai teiginiai straipsniuose, lyg burtininko lazdele mostelėjus, pasklido po vakarų pasaulio masmedia.

P.S. Aš tik jaudinuosi, ar spės mūsų Inga su visa vyriausybe paposėdžiauti Kijeve?

O taip norėtųsi...