Namo trokštama sugrįžti, kai ten tavęs kas nors laukia. Juk ir žodžio „namai“ reikšmė - tai ne tik pastatai, gyvenamoji vieta, bet ir drauge gyvenantys žmonės, artimieji, giminės. Tavo šeima.

Tarpukario Lietuvos statytojai puikiai suprato, kad valstybės ir visuomenės stiprybės pamatas - šeima. Žemės ūkio ministras, vienas žemės reformos autorių, Jonas Aleksa 1925 m. svajojo: „Kiekvienas mūsų ūkis, kiekviena mūsų šeima privalo būti lietuvystės, lietuvių žmoniškos kultūros lyg tam tikra maža tvirtovė, maža, bet aktinga, atspari ir patvari“. Jam atitarė prezidentas Antanas Smetona, 1938 m. rašydamas: „Šeima - žmonijos mokytoja ir auklėtojas... Šeima, vadinasi, yra kertinis akmuo visuomenės santvarkai. Antra vertus, stiprėjant tautai ir valstybei, ėjo stipryn ir šeimos pamatai“.

Dar labiau šeimos vaidmuo išaugo egzode, daliai tautos pasitraukus į Vakarus nuo raudonojo tvano. Mykolas Krupavičius 1959 m. Italijoje rašė, kad lietuviai, kol galės grįžti į savo laisvą kraštą, „ privalo rūpintis lietuviškų šeimų, savo kalbos ir lietuviškų papročių grynumo išlaikymu“. Juozas Girnius, knygoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (JAV, 1961 m.) kalbėdamas apie nutautinimo tikrovės ir tautinės ištikimybės idealo susidūrimą, taip pat ïšskyrė šeimos vaidmenį.

Čia parinkau tuos prieškario Lietuvos ir išeivijos veikėjus, iš kurių palikimo turėtų semtis įkvėpimo dabartiniai dešinieji ir kurių tradiciją turėtų tęsti. Tačiau nesisemia ir netęsia. Antai Seimo dešiniosios pusės lyderiams prasižiojus, kad jie neprieštarauja partnerystei ir tos pačios lyties asmenų santuokai, kilo net jų ištikimiausų rėmėjų apmaudas. Nūnai dėl šventos ramybės šeimos tema jų apdairiai apeinama.

Tenka verstis netiesioginiais šaltiniais. Tarkim, ką tik pasirodžiusia dr. Austėjos Landsbergienės „Pirmokų abėcėle. Tėvams ir mokytojams“- įspūdingos apimties, bet ne turinio talmudu. Skaitai, skaitai tas banalybes, kol suvoki, kad čia gražiai įpakuotas tas pats genderizmas. „Svarbu suprasti, kad lytiniai skirtumai išmokstami, o ne įgimti“, - moko daktarė tėvus ir mokytojus. Reikėtų vengti pabrėžti mergaičių ir berniukų skirtumus ir kitų mąstymo stereotipų, kuriuos palaiko tokios netikusios pasakos, kaip „Miegančioji gražuolė“. Lietuvos mokytojų mokytojos nestereotipiniam mąstymui svetimas šis Šarlio Pero šedevras, su kuriuo augo įvairių tautų pasaulio vaikai, vadinasi, ir Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, gal ir visas grožis, vaikų estetinis auklėjimas.

Nūnai populiari sentencija: tėvynė ten, kur gera. Bet ji priklauso Aristofano komedijos neigiamam personažui. Sugrįžtančius namo aš pasitikčiau šv.Augustino žodžiais: „Pirmieji tau yra tėvas ir motina, tačiau virš jų tegul bus tėvynė“.