1 nuotr.Sausio 13-oji yra tik mums suprantama, tik mūsų išjausta, vis atsikartojanti diena. Tai mūsų širdgėla. Tai mūsų antrosios Vėlinės. Ir laisvo žmogaus triumfas. Su vis ta pačia sausio mėnesio ūkana. Su 1991-aisiais. Kai mumyse buvo tiek beprotiškos, visa apimančios meilės, kad net nebijojome mirti. Ar kas nors mus iki šiol, iki dabar bent suprato? Tuos keistuosius, tuos išsišokėlius lietuvius. Kažkur šiaurės Europoje. Ar kas nors kitas, be mūsų, suprato tą mūsų „keistumą“? Atrodo, kad ne. Vis dar vienui vieni.
Austrija ramiai paleido Sausio 13-osios byloje kaltinamą Michailą Golovatovą. Italija leido pabėgti Sausio 13-osios byloje minimam Vasilijui Kotlerovui. Rusijos pozicija - tai buvo kariškiai, privalėję vykdyti įsakymus. Todėl negali būti teisiami.
O mes galvojame, kad jiems, italams, austrams ar Putino Rusijai, ar dar kam nors, kurie neigs ar visaip kitaip išvartys mūsų Sausio 13-ąją,
tiesiog nelemta pasiekti tokios žmogiškos aukštumos. Tokio idealo. Kai žmogus dėl savo Tėvynės laisvės pasiryžta net mirti. Tad kai negali tokio lietuviško idealo pasiekti, telieka Sausio 13-ąją neigti, šmeižti, pamiršti ar tyčiotis. Kaip kam patogiau. Bet mes, nesvarbu, kad irgi keitėmės, mainėmės, iki šiol esame su Sausio 13-osios įdagu. Su savo triumfu ir žaizdomis. Nes žmogaus humanizmas atsiskleidžia tada, kai jis nesiklauso įsakymų, bet pats sau įsako. Kai tampa niekur neįregistruotas statutinis savo Tėvynei. Ir pats sau įsako ją ginti. Nes kitaip jausis niekšu. Nors joks tribunolas už tai jo neteis. Tik sava sąžinė.
Puikiai suprantame, kad pasaulis kitoks. Ciniškas. Bet kokias niekšybes pateisinantis. Kad prisidengus statutais, galima apmėtyti kitus kraštus bombomis. Galima su tankais traiškyti civilius. Galų gale ir nacių ar sovietinių konclagerių komendantai buvo statutiniai karininkai. Net ir patys žiauriausi čekistai, gestapininkai. Irgi vykdė įsakymus žmones kankinti, marinti ar paleisti pro krematoriumo kaminą. Statutu galima pridengti, pateisinti bet kokią antihumanišką veiklą. Ir už nieką neteisti. Pateisinti visus budelius, jei jie atsidūrę „teisingoje“ pusėje. Todėl velniop visus statutus, kai kalbame apie Sausio 13-ąją. Ji į kažkokį sugalvotą statutą paprasčiausiai neįtelpa. Kaip humanizmas neįtelpa į niekšybę.
Mes iki šiol turime savyje tą kuriančią, ne griaunančią, bet kuriančią jėgą. Kadaise išsiveržusią sausį. Ir vėl atslūgusią, sugrįžusią į pasąmonę. Iki kito lemtingo karto. Tik kasdienybėje pamirštame, kad sugebame būti beprotiškai drąsūs ir stiprūs. Tada, kai iš tikrųjų reikia. Tegul mūsų Sausio 13-ąją neigia ar paniekina mūsų priešai ar šiaip abejingi kitų valstybių klerkai. Bet mums tą dieną pamiršti ar nuspręsti, kad veltui kovojome, paprasčiausiai nelemta. Kaip nelemta mūsų Tautai išsižadėti savęs. Gal ir norėtųsi išsižadėti, bet kaskart, kai kas bando paniekinti, sumenkinti mūsų Sausio 13-ąją, atrodo, kad menkina tave. Norisi pasakyti - užtilk. Nekalbėk apie lietuvius, jei apie juos nieko neišmanai. Tik mes žinome, kokie esame. Kokie galime būti.
