2 nuotr.Vasario 16-oji Daukanto aikštėje ar Kapčiamiestyje?
Kuri šiuo metu svarbesnė?
Šis klausimas svarbus ne tik kapčiamiestiečiams.
Kodėl Gitanas Nausėda toks azartiškai ir be konkrečių argumentų užsispyręs dėl Kapčiamiesčio poligono?
Gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios stebuklingai gyvas likęs Slovakijos Ministras Pirmininkas Robertas Fico po susitikimo su Vladimiru Zelenskiu viešai pasakė, kad nematė kito tokio veido, kuris labiau bijotų taikos?
R.Fico paskelbė ir apie kitą V. Zelenskio būsenos tikrovę - pastarojo Robertui Fico pasiūlytus 500 tūkst. JAV dolerių.
Už reikiamą sprendimą.
Manau, kad Kapčiamiestyje planuojamas ne poligonas.
Gal tik toks „nekaltas" pirminis pretekstas.
Net Seimo narys Ignas Vėgėlė negavo oficialios informacijos apie tai.
Argi mums 9 karinių poligonų (Gaižiūnų, Kairių, Kazlų Rūdos, Pabradės, Pagudonės, Rokų, Rūdininkų, Šilalės ir Tauragės) nėra per akis?
Prieš metus jų buvo 6.
Tarybiniais metais pakako 8-ių - Gaižiūnų, Kairių, Kazlų Rūdos, Pabradės, Pagudonės, Pariečės, Rūdninkų ir Rokų.
Pariečės poligono centras ir didžioji dalis buvo Baltarusijoje, o į Lietuvos teritoriją įėjo tik šiaurinė jo dalis - 3,5 tūkst. ha.
Latvijoje - Adažių ir Sėlijos poligonai.
Pasidomėkite ir didžiosiose Europos šalyse rasite tik po 1 - 3 karinius poligonus. Tik mažas šaudymo zonas nevadinkite poligonais.
Bent kiek mąstantis karo (ne „politinis") ekspertas pasakytų, kad kariniai poligonai nestatomi prie priešo sienos.
Tarybiniais metais TSRS priešai buvo toli - už Lenkijos, VDR... T. y. ne prie mūsų.
Šiandien kariniai poligonai mūsuose yra prie pat priešo, jo visapusiškai matomose vietose.
Todėl jie negali turėti šios karinės paskirties.
Jie turi būti kuo toliau nuo priešo, kažkur Vokietijoje, bet ne atvirkščiai.
Tad karinių poligonų paskirtis ir gausa mūsuose - kita.
Manau, kad, visų pirma, atskleisti priešui mūsų galimybes ir pasiruošimą, provokuoti jį.
Jei tai būtų gynybos įrengimai, tai suprasčiau.
Ukrainos Donbaso srityje metų metais statyti rimti gynybiniai įrengimai drauge su ginkluote yra pagrindinė priežastis, kodėl Rusijos kariuomenė dar neužėmė plačiųjų Ukrainos stepių.
Todėl statinys Kapčiamiestyje - tai gynybinis įrenginys (tokiu atveju nereikėtų kirsti išilgai sienos 500 m pločio miško juostos, kuri sausins ir pelkes) arba logistikos centras.
Priešas šiuos planus žino, net viešai aptarinėja.
Tad melas - tik mūsų žmonėms.
Kaip ir su įslaptintais KGB-istais.
Paskelbus šiuo bendradarbiavimu neprisipažinusius, prisipažinusieji liko paslaptimi 75 metams tik nuo mūsų žmonių.
Rusija turi visus su KGB bendradarbiavusių sąrašus ir moka iš jų atimti mūsų viešai paskelbtus neprisipažinusius, taip sužinodama nuo mūsų įslaptintus bendradarbiavimu su KGB prisipažinusius.
Todėl matau tik karo provokavimą, bet ne siekį išvengti karo.
G. Nausėdos ir kitų saldofonų išsisukinėjimas viešai diskutuoti šiuo klausimu verčia suklusti.
Nes prasidėjus kariniams veiksmams Suvalkų koridoriuje, liksime uždaryti įkaitais visi gyvenantieji Lietuvoje.
Išvažiuoti iš Lietuvos nepavyks.
Ir net nereikės ten Rusijos ar Baltarusijos karių.
Prie Gardino dislokuoti ne tik „Iskanderai" ir radijo elektroninės kovos priemonės.
Manau, pakaks ir skraidančių įrenginių, kad šią vietovę paversti nepravažiuojama civiliams.
Todėl vasario 13 d. VRK pateikėme prašymą įregistruoti patariamąjį referendumą.
Klausimas „Ar reikia naujo karinio poligono Lietuvos Respublikoje?"
Atsakymo variantai "TAIP" arba "NE".
Jei G. Nausėda nori ne vaidinti Lietuvos Prezidentą, bet juo tapti, vasario 16 d. jis turėtų pakviesti mus diskusijai, po kurios Tautai turėtų būti pateiktas klausimas: KARAS ar TAIKA Lietuvoje?
Kodėl?
Todėl, kad metas suvokti, kokią kainą ir kodėl moka Ukraina už tariamus pažadus apie jos saugumą, tapimą NATO ir Europos Sąjungos nare.
Už karą su Rusija.
1938 metais Miunchene Europos "elitas" taip pat manė, kad kontroliuoja padėtį.
Tačiau...
Po 1939 m. kovo 20 d. ultimatumo, pateikto 5 dienos po Čekoslovakijos okupacijos, po 2 dienų Lietuva buvo priversta pasirašyti su Vokietija sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Lietuvos neparėmė 1924 m. Klaipėdos konvencijos 4 signatarai, pasižadėję ginti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos klausimu.
Didžioji Britanija ir Prancūzija nuolaidžiavo, o Italija ir Japonija palaikė Vokietiją.
O Vokietija netgi siūlė Lietuvai prisidėti prie Lenkijos puolimo ir atsiimti Vilnių jėga.
Tačiau Lietuva tuo metu priėmė neutralumo įstatymą, kuriam pritarė visos politinės jėgos.
Šiuo metu Lietuvos Seime nėra jėgų, kurios manytų, kad nereikia kariauti Lietuvoje, o reikia išvengti karo.
Tačiau net ES biurokratija nusprendė, kad reikia pradėti derybas su Rusija, ieško atstovo šiai veiklai.
Nes pradeda suvokti tikrovę, kurios neleidžiama suvokti mus valdantiems.
Matome JAV, Kinijos ir Rusijos tarpusavio stumdymąsi, bet ne tarpusavio karą.
Visų pirma, dėl ekonominių interesų ir dominavimo.
Jei nebus ekonomikos ir finansų, nebus ir kuo kariauti.
Todėl manau, kad Rusija, suprasdama tikrovę ir turėdama mums nežinomus susitarimus su JAV, sutinka baigti karą Ukrainoje.
Nes net visos Ukrainos teritorijos užėmimas neišspręstų Rusijai gyvybiškai svarbių strateginių ekonominių klausimų, priklausomybės, visų pirma, nuo Kinijos.
Dėl karo Ukrainoje Rusija praranda įtaką kitose jai svarbiose pasaulio dalyse.
JAV Prezidentas Donaldas Trampas siekia iki JAV Nepriklausomybės 250 metinių minėjimo liepos 4 d. turėti vienokį ar kitokį rezultatą dėl Ukrainos. Kad JAV neatrodytų lūzeriu.
Antraip reikės kito įvykio arba rimto paaštrėjimo. Gal Irane ar Kuboje. Tačiau matome ir akivaizdžius Europos „lyderių" siekius sukelti konfliktą Baltijos jūroje ir Baltijos šalyse.
O Ukrainą užvaldžiusiai V. Zelenskio valdžios vertikalei išeitis - tik karas.
O Gitanui Nausėdai?
Vasario 16 d. G. Nausėdai būtų derama proga pasisakyti dėl 15 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipimosi ir į jį dėl dingusių svarbių valstybės atkūrimo dokumentų.
Priminsiu Kinijos užsienio reikalų ministerijos nuomonę dėl karo užbaigimo Ukrainoje taikos sutarties - nėra tarptautinės sutarties dėl buvusių TSRS respublikų pripažinimo.
Todėl turime būti visapusiškai pasiruošę, o ne laukti, ką už mus su Rusija sutars JAV ar už nieką neatsakinga ES vadovybė.
Pasimokant iš 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir tuometinės Lietuvos valdžios, po kruopelytę rinkusių įrodymus tarptautinei visuomenei dėl atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimo, ir šiandieninė Lietuvos valdžia turėtų susirūpinti iš Seimo (ar dar Aukščiausiosios Tarybos) rūmų dingusių svarbių valstybės atkūrimo dokumentų likimo.
Visų pirma, dėl Vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos, kurios pirmininku buvo deputatas ir Mokslų akademijos Prezidentas akademikas Juras Požela, medžiaga.
Šios komisijos surinktos medžiagos pagrindu ši Tarybų Lietuvos Aukščiausioji Taryba 208 deputatų balsais „už", prieš nebalsavus niekam ir 10 deputatų susilaikius, priėmė istorinį 1990 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", t. y. pati okupacinė valdžia teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir:
„- paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
- pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą", grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;
- pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo."
Šiuo nutarimu rėmėsi ir Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (ne mistinis neegzistavęs Atkuriamasis Seimas), priimdama 1990 m. kovo 11 dienos sprendimus dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.
Ir tai labai svarbu, nes ne tik 1938 metų slaptaisiais Vokietijos ir TSRS susitarimais buvome šių valstybių pasidalinti ir persidalinti, bet ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai Teherano (1943 metai), Jaltos ir Potsdamo susitarimais (1945 metai) pasidalijo Europą, įskaitant ir mus.
Karą laimėję sąjungininkai mus paliko Tarybų Sąjungai.
Atsakomybės pareikalavome tik iš Tarybų Sąjungos.
Kiti karo laimėtojai dėl mūsų likimo „nekalti".
Mes taip „išauklėti", kad apie tai nedrįstame ne tik kalbėti, bet ir pagalvoti.
Mus valdo, pasitelkdami ne tik selektyvius istorinius faktus, bet ir provokacijas - ir maskuojamas, ir atvirai vykdomas.
„Mes" apsimetame, kad viso to nematome.
„Nematome", kad 1990 m. vasario 4 d. mitinge Maskvoje prie Kremliaus apie 250 tūkst. Rusijos žmonių reikalavo nepriklausomybės Pabaltijo respublikoms, kad 1991 m. sausio 13 d. Rusijos TSFR AT Pirmininkas B. Jelcinas ir šimtatūkstantiniai mitingai Rusijoje atvirai stojo mus ginti nuo M. Gorbačiovo vadovaujamos TSRS karinės agresijos.
Keistas dabartinis „mūsų" požiūris į politiką ir taikios politikos laimėjimus Atgimimo metais, siekiant naujų kartų supratimą riboti tuščia ir be turinio „sovietmečio" sąvoka.
Vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems nors kokiu klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais.
Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai.
M. Martinaitis dar 1991 metais pastebėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų" gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką... Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų" kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? ... Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami" sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra."
1992 metais M. Martinaitis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau - ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe."
Todėl raginu Gitaną Nausėdą š.m. vasario 16 d. nueiti į Signatarų namus ir balkonėlio užvaldytoją paklausti dėl šių mūsų valstybės dokumentų dingimo.
Cituoju viešojo intereso gynimo procedūrą dėl šių dingusių valstybės dokumentų atlikusios Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. birželio 11 d. nutarimą Nr.2VI-32, pateiktą Seimui ir G. Nausėdai: „šie dokumentai išvežti buvusio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio nurodymu ir kad niekas kitas šių dokumentų negaus."
2024 m. rugpjūčio 29 d. raštu Vilniaus apygardos prokuratūra, nustačiusi, kad šių ir kitų svarbių valstybės atkūrimo dokumentų nėra jokiame Lietuvos valstybės archyve, Lietuvos Respublikos Seimui nurodė: „imtis priemonių, siekiant nustatyti, kur aukščiau nurodyti dokumentai gali būti bei užtikrinti jų perėmimą valstybės nuosavybėn".
Su Vasario 16-ąja, tautiečiai!
Už tikrą Lietuvos Respublikos Prezidentą ir tikrą Seimą!
Tikiuosi, tokius išrinksime, jei būsime tikrais Lietuvos Respublikos piliečiais.
