Zigmas VAIŠVILA: Taika kol kas beviltiška. Tačiau turime išlikti

Iš vienos pusės, JAV sankcijos Rusijai, kurias Vokietija (!) prašo švelninti (turi dirbti Švedt naftos perdirbimo gamykla), iš kitos pusės, Rusijai laisvos rankos tęsti agresiją Ukrainoje.

Kas vyksta? Donaldas Trampas nėra laisvas priiminėti sprendimus. Ir ar jis - taikdarys? Jau atvirai skelbiamos naujos JAV „specialiosios karinės operacijos" Venesueloje ir Kolumbijoje.

Prisiminkime šių metų Izraelio - Irano „taiką" ir D. Trampo pirmos kadencijos metu Ukrainoje įsteigtas apie 20 slaptų CŽV bazių veikti prieš Rusiją. Nepanašu, kad amžini priešai tapo draugais.

Jie tik tesudaro abipusiai naudingus sandorius, bet neatsisako skirtingų pasaulių strateginės priešpriešos dėl politinio, ekonominio ir karinio dominavimo.

1942 m. sausio 1 d. 26 valstybės pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją, kuria įsipareigojo tęsti karą su Vokietija ir nesudaryti su ja ar jos sąjungininkais atskirų susitarimų.

Tačiau nugalėtojai nesusitarė net dėl Vokietijos kapituliacijos akto, kuriuos švenčiame du - 1945 m. gegužės 8 d. ir 9 d. Potsdamo konferencijoje nugalėtojai sutarė sukurti bendrą karinę komendantūrą, turėjusią demilitarizuoti Vokietiją.

Tačiau vieni kitais nepasitikintys nugalėtojai veikė atskirai. 1949 m. balandžio 4 d. buvo įkurta NATO, 1955 m. birželio 5 d. - Varšuvos sutarties organizacija.

Vakarai atmetė TSRS siūlymus sukurti vieną Vokietijos valdžią. 1948 m. birželio 20 d. Vakarų okupacinėse zonose senąsias reichsmarkes pradėjus keisti į naująsias Vokietijos markes, TSRS pabūgo, kad praras savosios Vokietijos dalies kontrolę, ir 1948 m. birželio 24 d. naktį pradėjo Vakarų Berlyno blokadą.

Taip buvo sukurtos dvi vokiečių valstybės: 1949 m. gegužės 23 d. - Vokietijos Federacinė Respublika, o 1949 m. spalio 7 d. - Vokietijos Demokratinė Respublika.

Dvi Vokietijos, du Vietnamai, dvi Korėjos, dvi Kinijos dalys... O kiek Ukrainų bus?

Kodėl bent kol kas tikėtis taikos Ukrainoje beviltiška? Nepanašu, kad pasaulio galingieji jau sutarė dėl vėl vykstančio pasaulio perdalinimo. Ne tik tie, kurie pasirašinės tokius susitarimus, bet ir tie, kurių viešai nematome.

O tie, kurie formaliai vadovauja šalims, šiame visiškai technologiškai nauju tapusiame didelio masto kare ir finansiškai didžiausioje šio amžiaus aferoje visi jie turi būti šio karo laimėtojai.

Antraip taps ne tik politiniais lavonais, bet ir grės atsakomybė už tai.

Negali tie, kurie dėl to kalti, prisipažinti, kad jie kalti. Reikia kaltinti kitus.

Už korupciją 2017 metais nuo pareigų nušalintos ir 20 metų kalėti nuteistos Pietų Korėjos prezidentės Park Geun-hye pėdomis pasekė Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy, europietiškai nuteistas kalėti 5 metus.

Vis daugiau, nei humaniškas Švedijos teismas imigrantą, išprievartavusį 16-metę, nuteisė kalėti 3 metus. Mat prievartavimas truko neilgai...

Lietuva, matyt, demokratiškiausia - už korupciją nuteistos partijos vadovė galėjo vadovauti parlamentui.

Argi nematome, kaip D. Trampas vis kartoja, kad tai ne jo karas Ukrainoje, o europiečių? Įklimpę europiečiai negali nekartoti: „Iki Ukrainos pergalės!"

Negali ir Vladimiras Putinas baigti šią „specialią karinę operaciją", neįvykdęs jo paskelbtų tikslų. Tad kokia visiems tinkanti išeitis?

Vakarams skelbiant, jog Rusija gamina ginkluotės 4 kartus daugiau nei Vakarai, europiečių „vadovams" teliko viltis, gal ta Rusija nusibaigs ar žmonės sukils ir į valdžią pastatys „tinkamus"?

Ir visus juos tenkina tai, apie ką jie tylomis svajoja, bet garsiai neprisipažįsta - kuo ilgiau trunkanti Ukrainos žūtis. Nesvarbu, kad kruvina. Laikui laimėti gal ir kitus „patriotus", pavyzdžiui mus valdančius, įstums ne į „balionų" ar kelių dronų, bet į tikrą karinę provokaciją.

Tik Rusija atviriau kalba, kad siekia Ukrainos kapituliacijos.

Todėl kalbėti apie taiką tapo ne tik pavojinga, bet ir nesąžininga. Nes negalime nesuvokti, kad nėra nė vienos šalies vadovų, kurie siektų tikros taikos ir derintų jos sąlygas su priešinga puse.

Ne tik abstraktų ugnies nutraukimą, kas yra labai sudėtinga pusantro tūkstančio kilometrų fronte, bet ir visas kitas taikos sąlygas.

Jokio konkretumo negirdime, tik abstrakčius postringavimus ir matome lėšų, lėšų ir dar kartą lėšų karui skyrimą. Vladimiras Zelenskis vyksta pas Donaldą Trampą dėl taikos, o atvykęs kalba apie karą.

Todėl ir tevyksta informacinis triukšmas apie taiką Ukrainoje ir tikrų ar netikrų iš visų pusių besipilančių naujienų begaliniai aptarimai. Nes žemiški, t. y. ne valdžioje esantys ir nuo valdžios nepriklausantys sveiko proto žmonės nenori karo.

Todėl sveikai mąstantys turintys kitokią, nei „valdišką", nuomonę, beatodairiškai ir be jokių įrodymų abstrakčiai kaltinami kalbėjimu Kremliaus „naratyvais".

Gerbiami „kaltintojai", pažiūrėkite į šiurpų 2026 m. Lietuvos valstybės biudžeto ruošinį: 21 mlrd. Eur, iš kurių 23 proc. - karui, deficitas - 6 mlrd. Eur, skolintis teks 10 mlrd. Eur.

Kiek Seimo narių nebalsuos už šį absurdą? Bijau, kad tik keli. O mus vers tikėti pasaka apie atlyginimų ir pensijų didinimą. Deja, nėra net politinės atsakomybės už kolektyvinius Seimo sprendimus.

Išskyrus būsimus rinkimus. Valdžių nedomina mūsų, žemiškų žmonių, nuomonė, kaip ir naikinamų ukrainiečių nuomonė. Jie tik aptarinėja „penkiaspalvės" įteisinimą.

Spalio 25-oji - jau kasdien prievartaujamos Lietuvos Konstitucijos diena. Kasmet jos egzaminas vyksta norintiems išbandyti savo žinias, tačiau Konstitucijai prisiekę valdžios veikėjai, teisėjai ir prokurorai to nedaro. Mes juos keikiame, tačiau ką daryti?

Šiandieninėje situacijoje ne tik ukrainiečiams, bet ir kiekvienam mūsų pagrindinis klausimas - išlikti. Kaip? Daugelis ieškome „autoritetų", visų pirma, tų, kurie turi vienokias ar kitokias valdžios galias. Gyvename naiviomis viltimis.

Tačiau ar gali būti mums autoritetu Gitanas Nausėda, viešai besigiriantis, kad jo siūlymu „Lukoilui" įvestos sankcijos, kai viešai skelbiama, kad tai padaryti D. Trampui patarė JAV iždo sekretorius Skotas Besentas?

Kodėl Lenkija sėkmingai plėtoja Kinijos prekių logistiką į Europą, o didelį įdirbį turėjusi Lietuva savižudiškai to atsisakė? Tokių klausimų - jūra.

Tačiau turime suvokti ir tai, kad visada bus tie, kas už mus priims sprendimus: „atsitiktiniai" Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda, Dovilė Šakalienė, Inga Ruginienė.., ignoruojantys mūsų Konstituciją, t. y. mūsų visų, įskaitant ir juos, Pagrindinį Susitarimą, kaip turime drauge gyventi.

Jie taip ir elgsis, jei būsime abejingi ir nuo visko nusišalinsime.

Gerai apmokama „žiniasklaida" neskelbia apie š. m. spalio 23 d. VRK sprendimą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvą pataisyti Konstitucijos 23 straipsnį, kad Konstitucija gintų mūsų teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais.

Kodėl? Juk mūsų (o ir jų, tų „žiniasklaidininkų") pinigai - tai mūsų nuosavybė. Mus verčia pinigus laikyti banke, kur jie tampa bankų nuosavybe.

Tačiau sukčiams pasisavinus mūsų lėšas, kurias esame verčiami „patikėti" bankams, ne bankas, o mes netenkame šių savo lėšų. Tai vyksta, nes šios mūsų nuosavybės negina mūsų Konstitucija.

Pataisius Konstituciją, niekas neuždraus mums atsiskaityti grynaisiais pinigais, niekas nedraus šiuo mūsų turtu disponuoti mums patiems.

Karo grėsmės akivaizdoje Europos Komisija nutarė, kad kiekvienas mūsų turime turėti atsargų, taip pat ir grynųjų pinigų.

Per dvejus metus Europos Sąjunga pasiruošė skaitmeninio euro įvedimui, teliko priimti galutinį sprendimą. Skaitmeniniu euru siekiama visuotinės kiekvieno mūsų visų mokėjimų kontrolės, kuri bus neįmanoma, jei išliks grynieji pinigai.

Todėl ir siekiama suvaržyti ir sunaikinti grynuosius pinigus, priversti mus šią mūsų nuosavybę „patikėti" bankams ar dar kam nors „protingesniam".

Lenkija atsisakė paklusti skaitmeninio euro įvedimui ir grynųjų pinigų panaikinimui.

JAV piliečiams nedrįstama net siūlyti atsisakyti grynųjų pinigų.

95 proc. Šveicarijos piliečių pasisako už atsiskaitymų grynaisiais pinigais būtinumą.

Siūloma Konstitucijos pataisa - tai ne alternatyva elektroniniams atsiskaitymams, o konstitucinė mūsų nuosavybės - grynųjų pinigų - apsauga.

Savo nuosavybę turime valdyti patys, niekas negali į ją kėsintis.

Todėl mūsų Konstitucija turi apsaugoti mūsų nuosavybę.

Padėkime vienas kitam - pasirašykime už teisę visiems pasisakyti dėl šio klausimo.

Nebijokime ir šiandien vienas kitam padėti. 1988 - 1992 metais nebijojome savo pačių sprendimų.

Š. m. spalio 30 d. VRK išduos popierinius lapus rinkėjų parašams rinkti dėl šios referendumo iniciatyvos parėmimo, taip pat sukurs prieigą prie elektroninės piliečių parašų rinkimo lapo formos VRK informacinėje sistemoje (www.vrk.lt).

Informacija apie šią ir kitas referendumų iniciatyvas skelbiama www.referendumai.eu/, www.k23.lt.