Zigmas VAIŠVILA: „Manot, arabai buki? Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito naudodami romėniškuosius skaitmenis"

JAV karys savanoris, antrojo pasaulinio karo vokiečių belaisvis K. Vonegutas, patyrė Drezdeno subombardavimą. Liko gyvas, nors Anglijos valdžios eksperimentas, ar įmanoma vienu aviacijos smūgiu sudeginti didelį miestą, pavyko.

Naciai po šio bombardavimo neišžudė jų belaisvių, nors nuostabaus grožio miestas sudegė, kai karo lemtis buvo aiški. Oficialiais duomenimis, žuvo 137 tūkst. Drezdeno gyventojų.

Ši jo patirtis aprašyta romane „Skerdykla Nr.5". Paprastai ir aiškiai su grotesku apie šį nužmogėjimo aktą, „pateisintą" kovos su nacizmu pretekstu.

Štuthofo kalinys Balys Sruoga prieš mirtį Birštone parašė neįtikėtiną groteską apie jo gyvenimą Dievų miške 1939 metais įkurtame šiame konclageryje „nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti".

Matyt, tik taip ir galima visapusiškai suvokti visiško nužmogėjimo patirtis.

Ar mūsų mokyklų programose liko romanas „Dievų miškas"?

Baisiausia, kad ir šiandien nieko naujo nevyksta nei su JAV, nei su Lietuva.

JAV patirtys.

Mažokai mūsuose minimos Jugoslavijos, Afganistano, Irako, Vietnamo, Korėjos patirtys.

K. Vonegutas primena ištakas: „Kur yra Markas Tvenas ir Abraomas Linkolnas dabar, kai mums jų reikia? Jie buvo kaimiečiai iš Vidurio Amerikos, abu vertė Amerikos liaudį juoktis iš savęs ir mokė suprasti labai prasmingus, labai moralius juokelius. Įsivaizduokite, ką jie pasakytų šiandien.

Vienas iš kūrinių, kuriuos Markas Tvenas parašė su didžiausiu nusižeminimu ir širdgėla, buvo apie tai, kaip mūsų kareiviai išžudė šešis šimtus morų tautos vyrų, moterų ir vaikų vaduodami Filipinų liaudį po Ispanijos - JAV karo. ...

Ką sakė Abraomas Linkolnas apie Amerikos imperialistinius karus - pradedamus viena ar kita kilnia dingstimi, bet siekiančius pagausinti gamtos ir nuolankios darbo jėgos išteklius, prieinamus turtingiausiems amerikiečiams, turintiems geriausių politinių ryšių?... kai tebuvo Kongreso narys, Linkolną draskė širdgėla ir pažeminimas dėl karo Meksikoje, kuri niekada mūsų nepuolė.

Savo kalboje kongresmenas Linkolnas turėjo galvoje Džeimsą Polką. Štai ką apie Polką, savo prezidentą, savo vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, sakė Abraomas Linkolnas: „Tikėdamasis išvengti įdėmių žvilgsnių, nukreipęs visuomenės dėmesį į akinamai ryškią karinę šlovę - į tą įstabią vaivorykštę, kylančią iš kraujo klanų, į tą akį gyvatės, užkerinčios auką prieš mirtiną kirtį, - jis beatodairiškai pradėjo karą."

Ar žinote, kad per tą karą mes net paėmėme Meksiko miestą? Argi tai ne nacionalinė šventė?

Ir kodėl tuometinio prezidento Džeimso Polko veidas nesipuikuoja Rašmoro kalne šalia Ronaldo Reigano?

Meksika buvo labai nedora tada, penktajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje, nes vergiją ten draudė įstatymai.

Prisimenate Alamo mūšį?

Tuo karu mes savinomės Kaliforniją ir daugybę kitų žmonių ir valdų. Tai darėme, tarsi Meksikos kareivių, kurie gynė savo tėvynę nuo okupantų, skerdynės nebūtų žudymas.

Ką dar, be Kalifornijos, užgrobėme tuo karu? Teksasą, Jutą, Nevadą, Arizoną, Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo dalis.

Kalbant apie beatodairiškai pradėtą karą, ar žinote, kodėl, mano galva, Džordžas Bušas taip siunta ant arabų?

"Jie davė mums algebrą. Taip pat skaitmenis, kuriuos naudojame, tarp jų ir nulio ženklą, kurio europiečiai ligi tol niekada nebuvo turėję. Manot, arabai buki? Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito naudodami romėniškuosius skaitmenis."

16-asis JAV Prezidentas A.Linkolnas vadovavo šaliai pilietinio karo metu, išsaugojo ją ir panaikino vergovę.

Pirmasis nužudytas JAV Prezidentas. Baigiantis pilietiniam karui.

Štai ką K. Vonegutas atsakė savo tautiečiui į klausimą, kodėl amerikiečiai taip aklai tiki Prezidentu Džordžu Bušu: „Ką gi. Norisi, kad tie, kurie surengė peliuko Mikio lygio perversmą ir paėmė į savo rankas federalinę valdžią, o kartu - ir pasaulį, tie, kurie atjungė visus Konstitucijoje numatytus nuo įsilaužėlių turėjusius saugoti signalizacijos įtaisus, tai yra Kongresą, Senatą, Aukščiausiąjį Teismą ir mus, liaudį, būtų tikri krikščionys. Bet kaip sakė Viljamas Šekspyras, „Šėtonas gali cituoti Šventąjį Raštą savais tikslais"."

Ar atsipeikės Europa?

Vis tik pro Ormūzo sąsiaurį praplaukdavo trečdalis pasaulio žaliavų.

Skelbiama, kad Vokietijos kancleris Fridrichas Mercas Vašingtone kietai kalbėjosi su Donaldu Trampu, nors nežinome turinio.

Tačiau Ispanija tvirtai pasakė, kad karas su Iranu - tai JAV, bet ne Ispanijos karas.

D.Trampas ieško kitų kariautojų Irane, nors paskelbė, kad jis nuspręs, kas yra Irano kapituliacija.

Susinervinęs, matyt, suvokdamas, kad dėl karo su Iranu gali žlugti Ukrainos aprūpinimas, Vladimiras Zelenskis, neatnaujinantis naftos tiekimo Vengrijai, ne tik pradėjo grasinti šiai šaliai, bet ir panaudojo banditų žargoną - Viktoro Orbano adresą perduos „savo vaikinams, kad jie jam paskambintų ir pakalbėtų su juo savo kalba."

Net Europos Komisija sureagavo: „Negali būti grasinama ES narėms."

O Lietuva klimpsta gilyn...

Gitanas Nausėda ir kariuomenės vadas, netgi generolas ir bravūrą mėgstantis melagis apie jo tariamai mėtytus Molotovo kokteilius 1991 m. sausyje, Raimundas Vaikšnoras paskelbė, kad Irano puolimas yra savalaikis ir kad Lietuva padės operacijoms prieš Iraną, suteikdama savo teritoriją...

Beje, persų (iranėnų), kaip ir mūsų, lietuvių, kalba yra indoeuropietiška.

Afganistano bombardavimui Kaliningrado srityje pakilę bombonešiai nusileisdavo tarpiniame oro uoste Ukrainoje, kur į juos pakraudavo bombas.

Nesidemonstravo, tuo nesigyrė.

Šitą vakarietiškų „lyderių" ir „profesionalų" lygį puikiai pademonstravo nauji VSD ir AOTD prie KAM vadovai Remigijus Bridikis ir plk. Mindaugas Mažonas, Seimo spaudos konferencijoje nesugebėję atsakyti nė į vieną net valdžią aptarnaujančių žurnalistų klausimą.

Nieko nuostabaus, kad į šias pareigas skiriami „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus" pasirašantys, bet suprasti ir paaiškinti negebantys.

Pristatant tokį Grėsmių „vertinimą" 2020 m. vasario 4 d. spaudos konferencijoje, tuometinis VSD direktorius Darius Jauniškis leptelėjo, kad šie vertinimai skirti Lietuvos politinės sistemos apsaugai!

Ne valstybei, ne Konstitucijai ir konstitucinei santvarkai ginti, bet politinės sistemos apsaugai! T.y. valstybę užvaldžiusių sisteminių veikėjų apsaugai.

Sąžiningame grėsmių mūsų saugumui vertinime, visų pirma, turėjo būti nurodyta didžiausia grėsmė konstitucinei demokratijai - Vyriausioji rinkimų komisija ir jos veikla, siekiant išsaugoti susiklosčiusią politinę sistemą.

Ši politinė sistema faktiškai tapo klanine, vykdančia ne mūsų Tautos, bet svetimą valią.

2016 m. kovo 30 d. spaudos konferencijoje D.Jauniškis prisipažino, kad į 2015 m. „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą" įrašyti net signatarai, nes jie, mat, turi savo nuomonę...

O iš klaidų nesimokome...

Šiandien ir Lietuvoje beatodairiškai įgyvendinamas prieš šimtmetį gyvenusio airių dramaturgo Džordžo Bernardo Šo (Šou) perspėjimas: „Demokratija - tai oro balionas, kuris kabo jums virš galvų ir verčia spoksoti į viršų, kol kiti žmonės naršo po jūsų kišenes."

Ir ką mes bandome priešpastatyti šiai sistemai?

Telkimusi vadinami bandymai rikiuoti būsimus rinkiminius sąrašus, t.y. žūt būt prasiveržti į Seimą ar Prezidento pareigas, o ten jau atsidūrę „tinkami" Tautos atstovai padarys tvarką. Ir svarbiausia, kas tame sąraše bus pirmas - lyderis.

Nejauku, matant emocingus pareiškimus, kad tikras lyderis tik tas ir niekas kitas, kad partija tik ta ir jokia kita. Tai - kelias į niekur, kelias į mūsų sunaikinimą.

Sutelkti gali tik bendras tikslas, dėl kurio nesimato diskusijų, ir to tikslo įgyvendinimo darbai.

O šiandien bent jau Seimo, Prezidento ir Vyriausybės rūmuose neišdrįstama net įvardinti padėties, kurioje atsidūrėme - valstybės ir Tautos išnykimo grėsmės, tiesmukai įgyvendinamos po mūsų formalaus įrašymo į Europos Sąjungą be teisinio pagrindo.

Mūsų „demokratinė" užvaldyta sistema - be jokių teisėtų mūsų lūkesčių į teisingumą ir realų, bet ne butaforinį saugumą.

Jei taip būtume elgęsi Atgimimo metais, jokios žmonių paramos nebūtume sulaukę jokiuose rinkimuose.

Žmonės, visų pirma, siekė tiesos.

O kur tiesa žmonėms šiandien?

Atrinkta tariama tiesa - vienintelė „teisinga" nuomonė, transliuojama mums už mūsų bendras lėšas. Kita nuomonė negalima, persekiojama, baudžiama.

Todėl negalima nesutikti su D.Trampo komandos nuomone apie „demokratiją" Europos Sąjungoje.

Sąjūdis telkė žmones ne tik tiesa, bet ir bendrais darbais. Mitingais, Sąjūdžio spauda, parašų rinkimu prieš TSRS Konstitucijos pataisas, ekologines problemas, svetimą kariuomenę mūsuose...

Veikta drauge su žmonėmis ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimu, verčiant Tarybų valdžią priiminėti įstatymus, keisti Lietuvos TSRS Konstituciją, nesutikti su TSRS įstatymais.

Tai galima buvo padaryti tik veikiant drauge.

Toks buvo telkimosi ir tarpusavio pasitikėjimo pagrindas.

O kur šiandien tie darbai, kad ir Seime?

Visų pirma, ten juos turime matyti, o ne tik kasdien klausytis atskirų Seimo narių, kad viskas blogai.

Kreipkitės į žmones dėl paramos, jei valdžia veikia negerai. Telkitės bendriems darbams, bet ne dėl to, kas kurioje rinkimų sąrašo vietoje bus.

Galų gale bandykite drauge su žmonėmis, pvz. inicijuoti referendumą dėl rinkimų sąrašų atsisakymo.

Būtina žinoti ir to ištakas - 1992 metais svarstant Seimo rinkimų įstatymą, frakcijos vardu sąrašus pasiūlė Rolandas Paulauskas. Tai fiksuota Aukščiausiosios Tarybos stenogramoje.

Nedarykime esminės klaidos, kad vienas asmuo, išskirtinis „lyderis" mus išgelbės.

Pripažinkime ir klaidas.

1988 m. lapkričio 25 d. grėsmingoje situacijoje Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku išrinkome Vytautą Landsbergį. Tik po daugelio metu į paviršių išplaukė Vytauto Landsbergio ir Romualdo Ozolo užkulisinis jų abiejų susitarimas, kurio, anot R.Ozolo, V.Landsbergis nesilaikė.

Visa tai buvo slėpta ir nuo mūsų, LPS Seimo tarybos narių.

Ir vėl lipama ant to paties grėblio.

Todėl tiems, kurie nori telktis, nuoširdžiai siūlau pradėti ne nuo „lyderio" rinkimo, o nuo susitelkimo konkretiems darbams ir diskusijoms dėl tikslo.

O bendrų darbų kažkodėl nepradedame...

Vyksta piliečių referendumo iniciatyva dėl Konstitucijos 23 straipsnio pakeitimo nuostata, kad Konstitucija gintų ne tik nuosavybę, bet ir teisę atsiskaityti grynaisiais.

Teismas iniciatoriams suteikė neregėtą teisę, kurią iki galo įgyvendinti vis dar neskuba VRK - stebėti elektroninius pasirašymus už šią iniciatyvą (www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124).

Mes jau galime matyti, kas tik kalba, o kas ir pasirašė už tai.

Besiginčydami socialiniuose tinkluose, pamąstykime, kodėl 2008 m. spalio 12 d. referendume dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo balsavo tik 48,43 proc. rinkėjų?

Ar nesame ir mes, kiekvienas mūsų, kalti dėl tokio abejingumo?

Kaltiname vienas kitą, nors dauguma neatėjome balsuoti už pigesnę elektros energiją.

Kodėl šiandien, kai karo eskalavimas pasiekė tokį lygį, mes vis dar nesuvokiame, kad grynieji pinigai būtini? Net Swedbank ragina klientus turėti grynųjų. O mes patys vis atbuli, vis į šoną...

Kad tik nieko konkretaus nedaryti.

Kodėl?

Atsakykime patys sau į šį klausimą.

Kodėl net 70 eurų į šios kampanijos sąskaitą nesumokame? Sistema gi sukurta tokia, kad nieko negalima daryti be aukų. Valstybė to nefinansuoja, tik akylai mus stebi VRK akimis...

Informacija skelbiama www.k23.lt. Ten galima sužinoti ir dėl popierinių pasirašymo lapų.

1989 m. rugpjūčio 30 d. televizijos "Atgimimo bangos" laidoje, įvykusioje po grėsmingo rugpjūčio 26 d. TSKP CK pareiškimo dėl rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelio", LPS iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo tarybos nario poeto Justino Marcinkevičiaus ištarti žodžiai apie pilietiškumą: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė - mūsų išlikimo sąlyga."

Beje, Konstitucijos 25 straipsnis gina visų mūsų teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Kaziuko mugės organizatoriai pabandė drausti mums rinkti parašus Katedros aikštėje.

Nepavyko.