respublika.lt

Zigmas VAIŠVILA: Kad ir ką besakytų eilinis veidmainis

(5)
Publikuota: 2025 lapkričio 24 07:03:04, Zigmas VAIŠVILA, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
×
nuotr. 2 nuotr.
Zigmas Vaišvila. Asmeninio albumo nuotr.

Visiška veidmainystė tapo mūsų gyvenimo kasdienybe. Matant dar vieną pasistumdymą dėl karo Ukrainoje baigimo ar nebaigimo, nematant jokio Europos „lyderių" realaus siūlymo, pagrindiniu klausimu tampa jų visų priklausomybės.

 

JAV nurodė Ukrainai apsispręsti iki š. m. lapkričio 27 d., antraip...

Jau skelbiamos užuominos apie tolimesnį Ukrainos korupcijos viešinimą iki AB (ukrainiečiai neabejoja, kad tai Prezidento pagrindinis patarėjas Andrejus Jermakas) ir „pianisto" (matyt, Vladimiro Zelenskio) lygio.

Po JAV karo ministerijos atstovo apsilankymo Kijeve iš šios ministerijos JAV žiniasklaidai nutekinta informacija apie tai, kad tiriama Europos „lyderių" korupcija Ukrainos gelbėjimo pretekstu (minima išplautų 48 mlrd. eurų suma, Kaja Kalas). Beliko tik išgirsti šių veikėjų „argumentą", kad dėl išskirtinių aplinkybių tokio masto korupcija pateisintina. Amoraliausia, kokia tik gali būti.

Tad ukrainiečiai turi atsakyti patys sau į klausimą, ar jie gali pasitikėti V.Zelenskiu, ar šis veikėjas gelbės Ukrainą, ar save ir saviškius?

Deja, į panašų klausimą turime sau atsakyti ir mes.

Štai pagarsinta informacija apie paruoštą sprendimą vėl uždaryti sieną su Baltarusija, kai mūsų vilkikai grįš. Negi tokie beviltiški bailiai Lietuvos valdžioje, kad bijo susitikti su kaimynų valstybės valdžia?

Tiesa, prieš tai reikėtų panaikinti su tarptautine teise ir sveiku protu nieko bendro neturintį provokacinį Seimo nutarimą dėl Svetlanos Tichanovskajos paskelbimo Baltarusijos „prezidente". Bet ar leis tai padaryti Briuselio „popiežius", irgi palaiminęs šios bedalės „įšventinimą"? Demokratijos „nešėjai".

Neįsivaizdavau, kad sulauksiu tokio sąmonės susidvejinimo ir susiskaldymo Lietuvoje.

1990-1991 metais Lietuvos vardas buvo garbingas, šiandien - beviltiškas patyčių objektas, kuris mūsų „valdžios" dar ir bandomas paversti karo lauku.

Atsigręšiu į Vytautą Landsbergį, palaiminusį „kultūrininkų" skelbiamą „sąjūdį": „Žmonės protestuoja prieš melagystę, veidmainystę, mulkinimą, nepagarbą žmonėms ir demokratijai... Mūsų idealas yra valstybė, kurios netampo melagiai ir korumpai."

Taigi, gerbiamasis Pirmininke, kaip mes vieni kitus vadindavome Aukščiausioje Taryboje, prašau Tamstos komentaro ir dėl š. m. lapkričio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (teisėjų kolegija Beata Martišienė, Veslava Ruskan ir Ernestas Spruogis) nutarties, kuria tenkintas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos skundas ir panaikintas Seimo kanceliarijos atsakymas dėl to, kad ir Seimo Pirmininkas pagal Signatarų statuso įstatymą neatidėliotinai turi priimti signatarus.

Teismas pasiūlė Seimui dar kartą pamąstyti, prieš atsisakant priimti 15 signatarų.

2021 m. birželio 14 d. penkiolika signatarų kreipėmės į Seimo valdybą dėl svarbių valstybės atkūrimo ir apgynimo dokumentų dingimo iš Seimo:

- LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943) sudarytų komisijų veiklos medžiagų dėl 1991-01-08 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių;

- LR Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiagos nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio;

- beveik visos 1991-01-13 LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos LR Laikinosios gynybos vadovybės medžiagos, nes Seimo archyve yra tik dalies posėdžių protokolai nuo 1991-07-31 d., t. y. nuo Medininkų tragedijos dienos;

- XII šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų asmens bylų;

- XI šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos medžiagų: 1989 m. išrinktų deputatų K.Motiekos, R.Ozolo, E.Tomaševičiaus ir Z.Vaišvilos asmens bylų, dalies 1989 m. vykusių rinkimų komisijų medžiagų, taip pat 1988-1990 m. Aukščiausiosios Tarybos komisijų darbo medžiagų, t.t. ir Komisijos Lietuvos valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui, šios komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiagų.

Šios komisijos, kuriai vadovavo deputatas Mokslų akademijos Prezidentas akademikas Juras Požėla, surinktos medžiagos pagrindu XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir (skaitykime atidžiai):

- paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

- pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą", grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

- pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

Šiuo nutarimu rėmėsi ir XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 d. priimdama Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentus. Retorinis klausimas, ar šiandieniniame geopolitiniame sūkuryje šių valstybės atkūrimo pagrindų dokumentai Lietuvai nesvarbūs?

Štai dėl ko penkiolika valstybės atkūrimo signatarų prašėsi, kad būtų priimti Seimo pirmininko. Mat šis turi teisę vienasmeniškai Seimo darbotvarkei siūlyti klausimą dėl signatarų siūlomos laikinosios Seimo komisijos dėl šių dingusių svarbių valstybės dokumentų aplinkybių ištyrimo ir suradimo.

Signatarai kreipėsi ir į Generalinę prokuratūrą, kurios pavedimu Vilniaus apygardos prokuratūra atliko viešojo intereso gynimo veiksmus ir nustatė, kad valstybės archyvuose šių dokumentų nėra, o 2024 metais įpareigojo Seimą susigrąžinti šiuos valstybės dokumentus.

Deja, mirtina tyla...

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen dėl šio klausimo visą kadenciją nepriėmė signatarų, dėl ko teismas ją įtraukė į minėtą administracinę bylą trečiuoju asmeniu. Ji teikė teismui paaiškinimus, bet taip ir nepriėmė signatarų.

Saulius Skvernelis, kaip Seimo Pirmininkas, taip pat nepriėmė signatarų ir apsimetė, kad šie dingę dokumentai nerūpi valstybei.

Jo pasirinktas Seimo kancleris Algirdas Stončaitis siūlė Zigmui Vaišvilai pamiršti šį klausimą. Man pradėjus vardinti dingusius dokumentus, to jau nebesiūlė. Tačiau S. Skvernelio valia buvo aukštesnė.

Lauksime Seimo Pirmininko Juozo Oleko veiksmų.

Seimo kancleris A.Stončaitis naujam Seimo Pirmininkui dar nebuvo pranešęs apie š. m. lapkričio 19 d. teismo sprendimą.

Seimo laikinoji komisija beliko vienintelis teisinis instrumentas šių dokumentų paieškai. Su atsakomybe liudytojams už melagingus parodymus. Aš pasiruošęs liudyti.

Vytautai Landsbergi, kviečiu ir Jus tai padaryti, paraginti Seimo narius iš Tėvynės sąjungos balsuoti už tokios Seimo komisijos sudarymą. Prokuratūros tyrime minimas Vytautas Landsbergis.

Reikėtų susirūpinti ir kitais dingusiais dokumentais, pvz. 1991 m. rugsėjo mėnesį iš VSK (rusiškai KGB) rūmų Vilniuje krašto apsaugos vyrų išvežtų 17 maišų su KGB dokumentais apie mūsų inteligentiją ir išeiviją. Po šių įvykių mano vadovaujamam VSD pradėjus sėkmingą tyrimą ir einant jų pėdsakais, prasidėjo VSD reorganizavimai ir vadovų keitimai. Šie mėtomi ir dangstomi pėdsakai atvedė iki Kauno.

Grįžkime prie V.Landsbergio teisingai įvardintos veidmainystės Lietuvoje.

Štai Tėvynės sąjungos Seimo narė, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja Paulė Kuzmickienė susirūpino, kad dar nenugriauti Maskvos namai Vilniuje.

Ankstesnės kadencijos Seime ji buvo šios Seimo komisijos pirmininke, kuriai Seimo valdyba buvo pavedusi išnagrinėti 15 signatarų kreipimąsi į Seimą dėl laikinosios Seimo komisijos dėl dingusių valstybės dokumentų sudarymo.

Mūsų istorija labai besirūpinanti P Kuzmickienė per 4 Seimo kadencijos metus nesiteikė net atsakyti signatarams. Gal dabar bus lengviau, vienas jų - Bronislovas Genzelis - jau mirė. Tik bėda dar 14 tokių liko.

Kaip ir bėda, kad vykstant 2024 m. Seimo rinkimams, Žirmūnų rinkimų apygarda Nr.4, kurioje rungėsi ir kandidatė į Seimo narius P. Kuzmickienė, kažkodėl buvo įsikūrusi jos, kaip Seimo narės, priimamajame... VRK tai tiko, o 2022 m. apdairiai priimtas Rinkimų kodeksas nesuteikė teisės stebėtojams skųsti Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimų galutinius rezultatus. Vaidiname demokratiją.

Seimo nariams ir „kultūrininkams" siūlau paskaityti signatarės Irenos Andrukaitienės ir bibliotekininko iš Biržų Evaldo Timuko jų lėšomis (ne valstybės ar katalikų bažnyčios lėšomis) ką tik išleistą antrąją knygą apie kardinolą Vincentą Sladkevičių „Moralinio autoriteto galia". Kardinolo 105-osioms gimimo metinėms paminėti.

2020 metais Seimas pamiršo laiku paminėti kardinolo V. Sladkevičiaus 100-metį. Tik nepamiršta 2018 m. sausio 5 d. jį apšmeižti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbtomis pažymomis, kad mirusieji kardinolas Vincentas Sladkevičius, Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis slapta bendradarbiavo su TSRS Valstybės saugumo komitetu (KGB).

Po Z.Vaišvilos kreipimosi tarpžinybinė liustracijos komisija nustatė, kad tam nebuvo pagrindo. Tą patį ši komisija, vienintelė pagal įstatymus turinti teisę konstatuoti slapto bendradarbiavimo su VSK (KGB) faktus, nustatė ir dėl D.Banionio bei S.Sondeckio po jų artimųjų kreipimosi.

Po Z.Vaišvilos kreipimosi tai tyrė ir Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė. Tuometinė LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė Seime patvirtino, kad tai padaryta politikų ir „žiniasklaidos" spaudimu. Seimo nariai neišdrįso jos paklausti, kas tie politikai.

Seimo darbo grupei šių „pažymų" autorius istorikas Marius Ėmužis patvirtino, kad ką jau ką, bet kardinolą V.Sladkevičių tikrai nebuvo pagrindo kaltinti slaptu bendradarbiavimu su TSRS KGB.

Būsimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos redaktorius Sigitas Tamkevičius vyko pas ištremtą kunigą V.Sladkevičių tartis dėl šio pogrindinio leidinio, kurio KGB taip ir nesusekė ir kuris sėkmingai buvo leistas.

Ši kronika pasauliui liudijo apie tai, kas vyko Tarybų Lietuvoje. Tačiau 2020 metais, Kovo 11-osios 30-čio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus šimtmečio proga, Seimas Lietuvai „padovanojo" dar vieną veidmainystės šedevrą - kardinolo šmeižiką M.Ėmužį apdovanojo Nepriklausomybės vardo stipendija...

Taip Lietuvos valstybės valdžia elgiasi su Tautos aukščiausiais moraliniais autoritetais. Kad neturėtume į ką atsiremti sunkią valandą. 1991 m. sausio 13 d. agresijos akivaizdoje kardinolui V.Sladkevičiui patikėjome saugoti svarbiausią atkurtos Lietuvos valstybės dokumentą - 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo".

Cituoju signatarę Ireną Andrukaitienę iš naujosios knygos apie Jo Eminenciją:

„Per visą 1992-1996 metų Seimo kadencijos laikotarpį Jo eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus vardas Seime viešai ištartas vienintelį kartą - 1993 m. kovo 11 d. iškilmingame posėdyje, skirtame Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti. Jo metu Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas, prieš perduodamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" Lietuvos valstybinių archyvų generaliniam direktoriui Gediminui Ilgūnui, kardinolui paskyrė tik tokius žodžius: „Aš dėkoju Jo Eminencijai kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kuris sąžiningai saugojo šį dokumentą visus trejus metus. Vakar nuvažiavusiems žmonėms jis maloniai perdavė šį istorinį dokumentą."

Kuklus padėkojimas.

O Seimo narių padėkos, kuri tokių iškilmingų renginių metu paprastai išreiškiama plojimais, išvis nebuvo, nes posėdžio stenograma ir garso įrašas liudija, kad Prezidento žodžiai, skirti kardinolui V.Sladkevičiui, posėdžių salėje buvo palydėti visiška tyla."

Ko dar šiandien turime sulaukti, kad akivaizdžioms mus į pražūtį vedančioms ne tik Seimo, bet ir dabartinio Prezidento bei Vyriausybės veidmainystėms drauge pasakytume NE?!

1991 m. vasario 9 d. referendume Tauta įtikinama dauguma priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės" - mūsų suverenitetas gali būti atiduotas tik ¾ visų rinkėjų teises turinčių Lietuvos piliečių sprendimu.

Po to Tauta nepriėmė jokio sprendimo dėl mūsų valstybės perleidimo nei Briuselio, nei Maskvos valdymui.
Kad ir ką besakytų eilinis veidmainis Vilniuje ar Briuselyje, Vašingtone ar Maskvoje. Ar Kijeve.

Todėl ir tylima apie referendumo iniciatyvas. Kad Tauta vėl nepastatytų valdžią į vietą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
8
F

Sekite mus „Google“ naujienose.

Esame Facebook: būk su mumis Facebook

Esame Youtube: būk su mumis Youtube

Esame Telegram: būk su mumis Telegram

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar Nida Grunskienė turėtų tęsti antrą kadenciją generalinės prokurorės pareigose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar esate patenkintas savo gyvenimu?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-8 -2 C

-4 -1 C

-3 0 C

-4 -1 C

-2 +1 C

-3 0 C

0-4 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s