Zigmas VAIŠVILA: „Ir venkite žmonių, kurie siekia valdžios"

83 metų „šnipas" Wi-fi tinklais iš viešų Šiaulių vietų grėsmingajai Rusijos GRU perdavinėjo „viešai skelbiamą informaciją apie Lietuvos politinį, ekonominį gyvenimą, partijų veiklą, valstybės gynybinį potencialą, vidaus ir užsienio politiką."

Kur mūsų savigarba, jei mus saugoti turintis saugumas, kuriam pagal viešai skelbiamą informaciją kasmet skiriama 64,6 mln. eurų, taip tyčiojasi iš mūsų?

Ar šią bylą aptarnaujantis „nepriklausomas" prokuroras ir „nepriklausomi" teisėjai mano, kad GRU nebeturi Maskvoje nė darbuotojo, stebinčio Lietuvos KAM, Prezidento, LRT ir kitų viešai skelbiamas „paslaptis"?

Ekspertai.eu skelbia informaciją iš šių viešų tinklalapių, tačiau Audrius Nakas dėl to neteisiamas.

Kadangi metinis LRT biudžetas yra 79,6 mln. eurų, valdžiai, matyt, LRT svarbiau net už VSD.

Gal pabandykime Rusiją, su kuria mūsų didieji patriotai taip nori kariauti, suvokti iš vidaus?

Straipsnio pavadinimas - tai citata iš TSRS Valstybės saugumo komiteto (rusiškai KGB) Pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgybos) vadovo Leonido Šabaršino knygos „Maskvos ranka: tarybinės žvalgybos viršininko užrašai".

Žlugus perversmui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 22 d. jam buvo pavesta laikinai vadovauti TSRS VSK vietoje nušalinto ir areštuoto Vladimiro Kriučkovo. L. Šebaršino vadovavimas truko parą.

Po to jį pakeitė. Matyt, ir naujai valdžiai reikėjo ne tiek profesionalų, kiek paklusnių vykdytojų. L. Šebaršino vadovavimo metu VSK kolegija nutarė, kad visi saugumo komiteto darbuotojai turi būti nepartiniai.

Po kelių dienų jis išėjo į atsargą.

Šio daug ką patyrusio profesionalo apmąstymai apie valdžią ir jos kaitaliojimąsi privertė jį padaryti šias išvadas: „Jūsų sąžinė turėtų būti jūsų kelrodis." Ir pridurti: „Ir venkite žmonių, kurie siekia valdžios. Venkite valdžios ir jos palydovo - melo."

Kodėl? Štai L. Šebaršino minčių santrauka, kad būtų padaryta tokia išvada:

„Kriučkovo išdavystė (jis išdavė visus savo pavaldinius) buvo paskutinė išdavysčių grandinėje, kurios aukomis tapome aš ir mano kartos žmonės.

Pirmą kartą buvome išduoti, kai buvome priversti tikėti Stalino pusiau dievišku genialumu. Mes dar buvome per jauni cinizmui, kad abejotume vyresniųjų išmintimi. ... 1953 m. kovą mes su klasės draugais verkėme išties karčiomis ašaromis.

Stalinas mirė, ir ant šalies bei mūsų, vargšų jos vaikų, nusileido juodas artėjančių sielvartų debesis.

Mes buvome per daug nepatyrę, kad už gedulo šydo įžvelgtume karštligišką spindesį visų laikų ir tautų lyderio bendražygių ir įpėdinių akyse.

1956 metais buvome priversti patikėti, kad Stalinas buvo nusikaltėlis.

Jau vien prisiminus mūsų brangaus Nikitos Sergejevičiaus (Chruščiovo - ZV), tuometinio Didžiojo Tėvynės karo didvyrio, Mergelių žemių didvyrio, Renesanso didvyrio, užkietėjusio aparatčiko Leonido Iljičiaus Brežnevo ir apgailėtinos Černenkos figūros kultą, gėda.

1984 metų vasarį, kai pasklido žinia apie Jurijaus V. Andropovo mirtį, ... svarstėme, kas taps mūsų vadovu, ir nustūmėme šalin mintį, kad buvęs garažo vadovas ir buvęs kanceliarijos vadovas Černenka gali užimti jo vietą.

Vos po savaitės susirinkimuose ir konferencijose pradėjo skambėti meilikaujantys žodžiai apie „asmenišką draugą Konstantiną Ustinovičių Černenką".

Ar buvo kitaip valdant Andropovui? Jo asmenybė labai žavėjo mano vidutinio ir eilinio lygio žvalgybos agentų ratą. Jis buvo toliaregis, praktiškas ir sąmojingas, kalbėjo paprastai ir aiškiai.

Man niekada nebūtų atėję į galvą kalbėtis su juo šūkiais ar familiaria retorika. Jei taip būtų buvę, manau, kad tai būtų buvęs paskutinis mano pokalbis.

Tačiau Andropovas taip pat melavo ir, norom ar nenorom, privertė mus tikėti jo melu ir meluoti patiems. (Beje, Andropovas kartą atsainiai pastebėjo: „Iš kur jūs žinote, kas yra valdžia?"

Tylusis Kosyginas kartą tą patį pasakė būdamas Pakistane; Kriučkovas šiek tiek patikslino: „Tuo lygiu, tai yra, pačiame viršuje, nėra nei žmogiškos draugystės, nei lojalumo.")

Nauji laikai. Jei melas ir nebuvo panaikintas, jam bent jau buvo suteiktas toks pat statusas kaip ir tiesai.

Nebėra neišvengiamybės turėti vieną, kanonizuotą tiesą, kurios nešėja buvo vyriausiasis kunigas ir paslaptingas išminčių sinodas, žinomas kaip Politbiuras.

Tapo aišku, kad kiekvienas gali tikėti tuo, ką laiko tiesa, ir atvirai apie tai kalbėti. Atsirado nedrąsi viltis, kad net jei mūsų vadovai nėra itin išmintingi, jie gali būti sąžiningi.

Teisė į tiesą vėl buvo panaudota apgaulei. Mes vėl buvome išduoti. ...

Nėra dėl ko ypač liūdėti ir dėl ko ypač džiaugtis."

Tad ar Lietuvą užvaldžiusiam anoniminiam „Politbiurui" LRT vadovo postas ne mažiau svarbus už VSD vadovo postą? O jei užvaldyti šias abi institucijas? Efektas juk būtų dar didesnis.

Po 2026 m. balandžio 1 d. LRT televizijos laidos www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000696120/speciali-laida-referendumo-iniciatyvai-pristatyti dėl referendumo iniciatyvos Konstitucijos 23 straipsniui keisti, kad išsaugoti teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais, pristatymo laidos vedėjai Rasai Tapinienei pasiūliau pasirašyti už šią iniciatyvą.

Ji atvirai pasakė, kad „Žurnalistų profesionalų asociacijos" įstatai jai neleidžia tai daryti. Šios asociacijos nariai gali tik po to referendume balsuoti.

Štai kokią savo „laisvę" gina šie „profesionalūs žurnalistai". Ir jie dėl to nekompleksuoja, tik gina „Politbiurą".

Laisvi žmonės už tai gali pasirašyti www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124, o informaciją apie iniciatyvą ir popierinius parašų rinkimo lapus gauti www.k23.lt. Dar galima paaukoti iki 70 eurų į sąskaitą LT517189900619724694.

O ką reiškia Ritos Miliūtės pirštas Seimui? „Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės..." - eiliavo Salomėja Nėris nuo Zarasų kilusiai partizanei Marytei Melnikaitei.

Politika Tarybų Sąjungoje buvo glaudžiai persipynusi ne tik su literatūra. O kaip nepriklausomoje Lietuvoje?

2001 metais Delfi.lt dar nebuvo skelbiantis tik „patikrintus" faktus - ėmė ir paskelbė, kad Varėnos rajono Puvočių kaimo turizmo sodyboje sukniubo 36 metų VSD pulkininkas Valdas Kvaraciejus.

Sustojo širdis (www.delfi.lt/news/daily/crime/kaime-auksto-saugumo-pareiguno-mirtis-atnaujinta-416007). VSD kolegos teigė negirdėję, jog jis skųstųsi sveikata.

Į draugo sodybą V. Kvaraciejus atvyko su jos šeimininkais, ir Rita Miliūte. V. Kvaraciejaus artimieji stebėjosi, kad jo kūnas kieme buvo rastas tik ryte.

Prieš kelis mėnesius Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Valentinas Milaknis (1999 - 2000 Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės ūkio ministras) LNK žinių tarnybos vadovę R. Miliūtę buvo pakvietęs vadovauti Lietuvos televizijai.

R. Miliūtės pavaldinys iš LNK Edmundas Jakilaitis netruko persikelti į LRT.

Vytautas Pociūnas tyrė V. Kvaraciejaus mirties galimus motyvus ir susidomėjo pastarojo peržiūrėta garsia 1998 metais nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus byla.

Mat V. Kvaraciejus kolegoms buvo prasitaręs, kad toje byloje viskas balsais siūlais siūta... O Bražuolės tilto byla?

2003 metais V. Pociūnas tapo VSD Ekonominės valdybos viršininku, tačiau 2005 metais ne savo valia buvo perkeltas darbui į URM.

Manau, kad viešai skelbta informacija apie tai, kad Lietuvos ir Baltarusijos saugumiečiai pasisavino amerikiečių perduotus 4 mln. JAV dolerių, skirtų Aleksandro Lukašenkos nuvertimui, taip pat prisidėjo prie to.

2005 metų spalyje Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministru patarėju paskirtas V. Pociūnas 2006 m. rugpjūčio 23 d. iškrito pro Bresto viešbučio „Inturist" kambario langą.

Vytautui Landsbergiui bandant kaltinti Baltarusiją, Minske įvyko Baltarusijos prokuratūros spaudos konferencija, kurioje buvo paskelbta, kad tuo atveju, jei Lietuva bandys politizuoti šį klausimą, bus paskelbta, kas iš tikrųjų įvyko. Su įrodymais. Štai taip Baltarusijos tarnybos, manau, įgijo argumentus prieš Lietuvą.

Saugumo ir kitos tarnybos neišvengia nešvarios politikų įtakos. Todėl netikėkime primityvia pasaka apie oro balionų iš Baltarusijos grėsmes - kontrabanda vyksta tik tada, kai tam yra ekonominės prielaidos ir priedanga abiejose sienos pusėse.

Nenuostabu, kad VSD renka informaciją ir apie Prezidento rinkimus. 2019 metais Prezidentu tik išrinktas Gitanas Nausėda iškart antrai VSD direktoriaus kadencijai pasiūlė viešai susikompromitavusį Darių Jauniškį.

Seimas tam pritarė beveik vienbalsiai. Antrąkart VSD „atitarnavęs" D. Jauniškis tapo Lietuvos atstovu NATO organizacijoje. Lietuva tapo saugesne...

Bet kodėl Baltijos šalyse 2026 m. balandžio pabaigoje - gegužės mėnesį vyksiančios NATO pratybos pavadintos ne ankstesniais įvairiais „Defender" (Gynėjo) pavadinimais, o „Sword" (Kardu)? Beatodairiška valdžios retorika mus veda į šiurpią nežinią.

Tačiau Estija paskelbė, kad Ukraina neturėtų per Estiją skraidinti dronus į Rusiją, kad Estija nebestabdys Rusijos tanklaivių. Gi nežinome, kaip ir kada baigsis Hormūzo sąsiaurio uždarymas.

Matau tik viltį, kad JAV Prezidentas be Kongreso pritarimo negali kariauti ilgiau kaip 2 mėnesius.

Tad dėl ko tęsiamas beatodairiškas mūsų miškų ir tuo pačiu gėlo vandens naikinimas?

Š. m. vasario 13 d. pasiūlėme referendumo iniciatyvą „Ar reikia naujo karinio poligono Lietuvoje?" VRK nurodė pašalinti „trūkumus".

Š. m. kovo 16 d. VRK pateikėme pašalintus „trūkumus". Sprendimą priimti VRK privalėjo vėliausiai š. m. balandžio 7 d. Aūū, VRK!

Ar galima mūsų karinių „žinovų" gyrimąsi, kad NATO dronai per 3 minutes sunaikins pamatytą tanką, sveiku protu suderinti su gyrimusi, kad Lietuva už milijardus eurų įsigis keliasdešimt „Leopard" tankų?

Ar galima iškirsti draustinius, kad Suvalkų koridoriuje įrengti nepaaiškinamą objektą, jei ten prasidėjus kariniams veiksmams, nė vienas automobilis nepravažiuos?

Kokia išeitis? Kalbėtis su visais kaimynais. Nes panašu, kad didieji kariautojai nuo JAV ir Europos iki Rusijos baigia išsemti karinius išteklius.

Jei JAV skelbia, kad nugalėjo Iraną, bet leidžia jam prekiauti nafta ir naudotis Katare užšaldytais 6 mlrd. USD, matyt, artėjama prie galimybių ribos. Arba derybos, arba branduolinis karas.

Antraip Europai gyvybiškai svarbus Hormūzo sąsiauris neatsivers, o atvėrus jį, kainos nemažės, išteklių negausės.

Dėl Rusijos uostų puolimo naftos ir dujų kainos nesumažės. Net ir jei labai dideliais patriotais būsime, kainos biržose tik didės.

Galima svaigti „tikėjimu" apie NATO ateitį be JAV, tik nepamirškime, kad NATO karinės operacijos vyksta su JAV teikiamais palydovų duomenimis, ryšio ir šifravimo sistemomis, kad europietiška alternatyva tam - tik popieriuje. Gal ji bus kažkada po metų, kitų, trečių?..

O tiems, kurie mano, kad Donaldui Trampui nebelikus JAV Prezidentu, ateis „išganymas", siūlau prisiminti, kad šiuo metu JAV karinis biudžetas 901 mlrd. USD, o 2027 m. planuoja 1,5 trln. USD.

Nepamirškime ir įtakingiausios privačios JAV žvalgybos kompanijos „Stratfor" (neoficialios CŽV) įkūrėjo ir vadovo Džordžo Frydmano paatviravimų, dėl kurių jam teko atsistatydinti:

„Britanijos Imperija, neleisdama susikurti stipriam laivynui Europoje, pjudydavo europiečius vienus su kitais. Aš rekomenduočiau taikyti politiką, kurią vykdydavo Ronaldas Reiganas Irake ir Irane.

Jis palaikė abi kariaujančias puses. Tai buvo amoralu, tai buvo ciniška, bet - veikė. Tai ir yra visa esmė: JAV negali okupuoti visos Europos (o mus norima įtikinti, kad Rusija su 166,8 mlrd. USD kariniu biudžetu nukariaus Europą - ZV).

Kai tik mūsų kareivio batas palies Eurazijos žemę, mes automatiškai nusileidžiam kariuomenės skaičiumi. Mes galime sumušti priešo armiją, bet negalime įvykdyti Irako okupacijos.

Nerealu su 130 000 kareivių Irake okupuoti 25 milijonų gyventojų šalį... (kalnuotame Irane - per 90 mln. gyventojų - ZV).

Taigi nerealu visur įvesti mūsų armiją, bet realu palaikyti visuotinį tarpusavio susipriešinimą, kad priešininkai dėmesį kreiptų į save, bet ne į mus.

Mes galime juos palaikyti politiškai, finansiškai ir siųsti karo patarėjus. Ir tik išskirtiniais atvejais, kaip Vietname, Irake ir Afganistane - galime įsikišti su karine jėga, siekiant suduoti prevencinį smūgį.

Prevencinių smūgių taktikos esmė nėra priešo sunaikinimas. Esmė - išvesti priešininką iš pusiausvyros. Mes tą darome kiekviename kare.

Pavyzdžiui, Afganistane iš pusiausvyros išvedėme al-Kaidą. Bet mūsų klaida ta, kad užuot išėję namo, mes dar nuolat sugalvojame: „įveskime čia demokratiją"."

Šiandien „demokratijos įvedimas" bet kokia kaina išbandomas š. m. balandžio 12 d. parlamento rinkimuose Vengrijoje.

Tik čia susikirto dviejų „demokratijos įvedėjų" interesai - Europos Komisijos ir JAV.

Gal apsidairykime, kas darosi Lietuvoje? Kodėl „demokratinei" Lietuvai reikalinga tokia VRK?