Vytautas SINICA: Įvairovės ir įtraukties ideologija, arba Britanija per balta

Tiksliau, per balta jos provincija (countryside), gamtinė ir kitokia aplinka. Per balta baltais žmonėmis, bet ir nacionaliniais parkais, kraštovaizdžio visuma. Šis esą nesvetingas kitų rasių ir ne vidurinės klasės žmonėms.

Pernelyg britiškas. Pasirodo, kad ir kas tai būtų, britiškumą dar sugebama atpažinti, kai norisi jį išnaikinti.

Man, kaip ir jums, nėra lengva patikėti skaitant tokias destruktyvias nesąmones. Visgi tai yra logiška įvairovės ir įtraukties ideologijos pabaiga. Nuo pat pradžių, kai britai ir kitos Europos tautos pokariu pradėjo masiškai įsileisti migrantus ne iš Europos, tą stūmė du susipynę motyvai: ekonominis interesas ir įvairovės ideologija.

Ekonominis pigios darbo jėgos interesas yra gana aiškus. Jis tik ignoruoja visus, kas dėl jo nukenčia, bet nėra fanatiškas, nenaikina tautinių valstybių tyčia, tiesiog nes apsimoka. Jeigu nebeapsimoka, jis gali tapti prieš visuomenės perkeitimą migrantais. Valstybei jis tiesiog abejingas.

Visiškai kas kita yra naujosios kairės ideologinis užsidegimas sukurti daugiatautę valstybę, kuri savo įvairovę išpirktų pokolinijines ir baltosios privilegijos kaltes. Šis entuziazmas neturi jokių stabdžių ir eina tiek, kiek jam leidžiama.

Su juo beprasmiška kalbėtis net apie integraciją. Nes pagal tikinčius įvairovės ideologija, dėl nuskriaustų kraštų migrantų reikia padaryti viską - pasidalinti europiečių per amžius sukurta gerove, saugumu, nereikalaujant prisitaikymo, priešingai, patiems prisitaikant, kad atvykusieji čia jaustųsi kuo geriau ir jaukiau. Kad Europa jiems būtų svetinga.

Taigi, britus šiandien valdo kairieji ideologiniai bepročiai su pakistaniečių vaikų prekeivių gaujas dėl politinio korektiškumo faktiškai dangsčiusiu Keiru Starmeriu priešakyje. Ir jie į ataskaitą, jog Britanija vis dar per balta, reaguoja rengdami planus, kaip padaryti ją labiau spalvota.

Daugiau nebritiškos architektūros, halal maisto, migrantų kalbų ir, žinoma, pačių užsieniečių, kurie kol kas telkiasi miestuose, provinciją apeidami. Tai beprotybė, kuria iš pradžių sunku patikėti. Bet patikėti reikia, nes tik tada suprantame, su kuo susiduriame.

Lietuvoje dar nėra tiek išprotėjusių lietuvybės ir net baltosios rasės išnaikinimo partijų. Arčiausiai to buvusi Laisvės partija nuo valdžios šiandien toli. Valdantys socialdemokratai pas mus dar „tradiciniai", tai yra, labiau ekonominiai kairieji nei įvairovės ir įtraukties fanatikai. Šia prasme „dešinieji" dažnai už juos kairesni. Nors ir čia esama kai kurių pavojingų nesąmonių, apie kurias greitai pakalbėsime.

Lietuvai ne vėlu apsiginti nuo tokių radikalių idėjų. Bet tam reikalingas sutarimas, kad branginame lietuvišką Lietuvą, kad didžiuojamės, kuo esame, kad Lietuva mums reikalinga savaime, dėl mūsų išlikimo.

Tokio sutarimo ir net rūpesčio Lietuvos politikoje šiandien nėra, kad ir kokios koalicijos keistųsi.