Nesuprantu, kodėl taip spardomės dėl savanoriškos partnerystės? Negi nebemokame sau normalių partnerių išsirinkti? Juk pasirinkimas ne toks jau ir didelis: Amerika, Kinija ir Rusija.
Europos Sąjunga jau nebesiskaito, nes nelabai kas su ja ir skaitosi. Ko stebėtis - jei ES nebesugeba net savo lyčių suskaičiuoti. Kitas reikalas - JAV prezidentas Trampas: viens du ir baigta!
Bet mums į partnerius Amerika nelabai tinka. Kariauja čia, o gyvena ten (anapus Atlanto). Be to, neįprastas mums JAV kariavimo būdas: kelias skyles su raketom pradūrė ir jau laimi!
Gal Europos senbuviams toks kariavimo būdas ir prie dūšios (ar kurios kitos vietos), bet man jis juokingas. Kas bus su mumis, jei visi - kas netingi, ims pagalius į ratus kaišioti ir skyles pramušinėti?
Aišku, dėl pergalės galima ir pakentėti, bet verčiau pasirinkti teisingą partnerį. Kinai mums irgi netinka, nors jų kalbą dar kažkaip išmoktume, bet... Mūsų nesupras „taivaniečiai"! (Kalbu apie Matuką.)
Belieka partnerystei rusai, kurių kalba dar nevisai pamiršta, bet, deja, Lietuvoje uždrausta. Todėl mums irgi netinka. Bet gal tiks Europos Sąjungai, kuri po susitikimo su Trampu kategoriškai atsisakė lyderystės?
P.S. O ką? Turėtume bent vieną normalų lyderį, kuris sugebėtų ne tik Trampui atsikirsti. (Bet ir Netanjaxui parodytų.)