Nežinau, pastebėjo kas ar ne, bet dažname savo rašinyje vis neiškenčiu nepasigyręs, jog esu grynaveislis lietuvis. Tuo tikrai nenoriu menkinti kitų tautybių arba kitos rasės žmonių su nemažiau garbinga praeitim ar net su žydišku krauju, bet man ilgai atrodė, kad lietuvis tai skamba labai išdidžiai. Juk tiesą sakant, niekados nesijautėme esantys kieno nors vergais. Nes ir prie ruso, ir prie lenko, ir prie švedo, ir prie kryžiuočių kažkaip sugebėjome išlikti savimi! Tik šiandien nebežinau, ar visi dar esame dėl to tikri?
Be abejo, galime save guosti kaip artistė Oželytė, kuri pasisakė už žmoniją berasę ir belytę, kurioje Lietuva ir kitos tautos išnyks kaip dūmas danguje... Tokiu atveju vis tiek labai nenorėčiau, kad Lietuva būtų pirma. (Ištirpstanti nežinioje.)
O kas jei po to kitos tautos persigalvos, bet mūsų Lietuvėlės... jau nebėra. Juk būtų apmaudu, ar ne? Juolab, globalizacijos procesas labai paslaptingas ir skendi miglose: vieni aiškina apie kažkokį mistinį „auksinį milijardą" išrinktųjų, kiti apie mišrių tautų kultūrą, kurią valdys išrinktoji tauta...
Tautų ir rasių mišrainė daroma net per jėgą, kol mes, lietuviai, čia vienas kitą be druskos ėdam: argi mūsų pareiga, rūpintis visa ta velniava, kurią Bušas mums paliko, nors po to Irake ginklo cheminio niekas taip ir neaptiko.
Užtat milijonai arabų buvo be pastogės apleistų, bet kažkodėl ne į Ameriką, o į Europą Merkel sukviestų. O dabar mums leidžia pasirinkti: priimant benamius arba ES milijonais apdalinti. Nieko sau pasirinkimas, ar ne?! Nors kas žino, gal ir mus netrukus ištiks panašus likimas arba dar liūdnesnė dalia?
Tarp kitko, Ameriką aš puikiai suprantu, nes viską daro, ką jai reikia ir net su kaupu! Tik apmaudu, kad jos veiksmuose nieko naujo nerandu: kaip ir prieš antrą pasaulinį karą su abiem kariaujančiom pusėm bizniavo ir iš to nemažai sau naudos gavo.
Susilpnino ir suskaldė Europą, nors pati 30-aisiais buvo ant ekonominio kracho ribos, po to laiku prisiplakė prie rusų pergalės, pamačiusi, kad iš Vokietijos nebebus jokios naudos. Ar neatsitiks tas pats ir su dabartine Europa? Ką jau ten bekalbėti apie mūsų Lietuvą...
Labai norėčiau kaip gimiau taip ir mirti lietuvaičiu, todėl nenoriu apie jokią mišrią subkultūrą svaičiot. Bet jau susiduriu su dilema kita: kažkodėl atrodo, kad Lietuva jau nebe ta...
Be savo principų ir be ateities - net neįsivaizduoju, kur tiek daug avių bei veršių Europos ar pasaulio šeimininkai pas save padės? Kol kas, matau, mus bando paaukoti Ukrainos labui ir Amerikos gerovei, o ką daryt, jei Nausėdai nebe lietuvis, o chacholas tapo broliu? (Įtariu, kad ne tik Leninui, bet mūsų Gerovės valstybei reikės sakyti:"Goodbye!")
Ar neatrodo, kad kuo Ukrainai blogiau - tuo Amerikai geriau? Ar kartais neprimena fašizmo laikų?
Šiuo klausimu su žydais šimtu procentu sutinku: ne kokios perspektyvos laukia mūsų. Juk gali būt blogiau negu prie rusų. Jie bent nelaikė mūsų antrarūšiais, o su pavydu mus vadino „Vakarais".
O kaip su mumis elgėsi mūsų protėvių amžini priešai kryžiuočiai? Kurių ainiai šiandien sau išsireikalavo ne kazarmų, bet itin prabangių palocių: su atskirom vienutėm... kareivinėse! Kaip tektų žadinti per karo aliarmą? Kiekvienam atskirai belstis į duris ir kantriai laukti, kol tas pabus ir atidarys? (O jei atsakys „Užimta! Aš su merga"?)
Kas tarnavo kariuomenėje - tas mane iš pusės žodžio supranta ir žino, kad brangi kiekviena sekundė, kurią kareivis per „Trevogą!" (liet: „Pavojus!") praranda...
Pardon, kad netyčia užsimiršau ir didelę nesąmonę parašiau. Nebėra jokios prasmės žadinti per karą savo išlaikytinius vokietukus, kol nesusirinks visi Bundestago nariai ir neduos tam leidimuko.
Tad jei Lietuva bus vėl įtraukta į karo liūną, teks kapstytis patiems: fricų brigada į tą pačią pelkę nebebris niekada. Aš juos suprantu. (Užteko jiems ir keturių aukų.)
Tad ar lengva šiais laikais turėti savo nuomonę? Manau, kad nesunku. (Tik nereikia jos išsakyti garsiai prie visų.) Nes jei nespėji prisitaikyti su visais, tapdamas pasaulio piliečiu, kam girtis tuo ir su savo tėvynainiais rietis?
Neakli ir matom, kas būna, kai Vengrijos arba Slovakijos vadovai bando ginti savo piliečius. Esame vieningi kaip tikri vergai. Net kai Amerika su sąjungininkais nė už ką Libiją arba Iraką subombardavo. (Per klaidą mėgintuvėlyje!)
Iš „civilizuotos" ir „demokratinės" Europos nepasigirdo nė vieno balselio. O juk buvo nė už ką nužudyta milijonai žmonių... (Apie palestiniečių genocidą mūsų valdžiai net išsižioti baisu.)
Tik kai mūsų šeimininkų nuomonės iš esmės išsiskiria, kažkaip drausmingai nuščiūvam: vos Trampas pareiškė, kad lytys yra tik dvi, diskusijos dėl LGBT lyčių gausos akimirksniu išnyko.
O kur dingo dar septyniasdešimt dvi lytis?! Kaip jaustis translyčiams? Kurti partiją - belyčių?! Bet mane labiau stebina problemos normalių: kaip galima ramiai gyventi be jokių principų? Ko gero, vėl nusišnekėjau: šiais laikais su visais išgyventi ir net labai gerai gyventi galima tik neturint sąžinės ir jokių principų. Tokie dabar laikai!
Jei Lietuva būtų tikrai drąsi šalis, nebūtinai kaip LDK laikais, bet bent kokie buvome Sąjūdžio metais, protestuotume ne tik dėl Ukrainoje žūstančių žmonių, bet ir dėl Irane sunaikintų civilių, jau nekalbu apie Izraelio genocido Palestinoje ir tūkstančių subombarduotų arba badu numarintų nekaltų vaikų.
Deja, tokiu pačiu abejingumu galiu apkaltinti ne tik savo Lietuvą, bet ir Europą, kurioje persekiojami kitaminčiai, ypač - siekiantys postų aukštų. (Užtat Lietuva pirmauja teisiamųjų piliečių gausa: tie net teismo salėse nebesutelpa kai kada.) Todėl ir nebedrįskit klausti, kur dingo drąsūs piliečiai Lietuvoje!
P.S. Kažkada net 60 milijonų socdemų valdžia išleido reklamai, kad Lietuva yra drąsi šalis. Matyt, tikėjos, kad po to joks priešas prie mūsų lįsti nebedrįs. Nepagalvojo, kad gali būti atbulai ir mes sulįsime be muilo svetimšaliams kaip paskutiniai asilai. (Su visom ignalinom, mažeikių naftom ir net be vazelino.)