2 nuotr.Nors ir pavėluotai, bet labai nuoširdžiai, be jokio sarkazmo ar ironijos, noriu viešai atsiprašyti buvusio Lietuvos banko valdytojo Vasiliausko už tai, kad po lietuviškų bankų sužlugdymo išvadinau jį paršu, degradavusiu parsidavėliu bei amoraliu storašikniu, kuris, permetęs per bortą tuziną klestinčių LT verslininkų, iš pradžių užgrobė „Snorą", jį nacionalizavo, o po to „prichvatizavo" ir su aferistų Fryklio bei Kuperio pagalba, viską išparceliavo.
Tuomet man ir neišlaikė nervai, nes aš, kaip ir daugybė kitų klestinčių Lietuvos verslininkų, kurių savalaikiai neįspėjo konservatoriai su Degutiene, praradau ne vieną milijoną savo ir redakcijos santaupų, nes tuometinė Lietuvos Dalia aiškiai pasakė, kad svarbu nenuskriausti paprastų pensininkų, kuriems valstybė net iki 100 000 garantavo kompensavimą. (Nieko sau paprasti pensininkai!)
Tada ir pratrūkau viešai keikti bankininką Vasiliauską, kuris per televiziją visiems Lietuvos piliečiams garantavo, kad nacionalizuotame „Snoro" banke neprapuls nė vienas centas, prašė nekelti panikos, o kai vėliau visus apiplėšė, teisindamasis, kodėl visus „Snoro" indėlininkus apgavo, ramiu veidu paaiškino trumpai aiškiai: „Moralė ir dorovė nėra šio pasaulio dimensija!" Būtent tai mane ir užsiutino... O juk retas šiais laikais išdrįsta rėžti tiesą į akis, kuri ne visiems patinka.
Vienintelis mano pasiteisinimas dėl nedoro elgesio su padoriu bankininku Vasiliausku, būtų toks: kaltas yra mano blogas auklėjimas ir neišsiauklėjimas! Mat esu baigęs sovietinio tipo mokyklas, esu senovinio sukirpimo pilietis, kurį dar tarybiniais laikais ir darželyje, ir mokykloje auklėtojos ir mokytojai mokė būti pavyzdingu piliečiu - nemeluoti, neapgaudinėti ir nevogti, gerbti vyresniuosius (pagal amžių, o ne pareigas), mylėti savo (o ne svetimą) šalį ir ypatingai puoselėti savo Gimtąjį kraštą: tą „Baltijos lašelį..." (Pardon, užmiršau, kad Nėris tabu.)
Tiesa, už visa tai aš su kaupu atsiėmiau: „Respublikoje" paskelbus kiek milijonų susišlamštė mūsų finansų tvarkytojai „Snoro" ekspertai užsieniečiai, valdžia uždėjo tokias baudas, kad klestinti „Respublika" buvo akimirksniu sudorota. (Pasitelkiant spaudos prievaizdus bei inspektorius.) Guodžiuosi, kad mes, respublikonai, savo jau su kaupu atsiėmėme, o štai visi kiti lietuvaičiai yra dulkinami iki šiol. Per visus galus: per pensijas, per algas, per fondus, o labiausiai per švedų bankus bei vis brangstančias paslaugas. (Norėjom kaip Švedijoje, tad jau ir gyvenam „po švedais".)
Matant, kas vyksta visame pasaulyje, o ypač - Ukrainoje, belieka tam drąsuoliui Vasiliauskui pastatyti paminklą Lukiškių aikštėje (tarkim, šalia Patriarcho). Šitaip taikliai įvardinti pasikeitusią pasaulėžiūrą reikia ne tik proto, bet ir drąsos. Net Briuselio galingieji iki šiol nedrįsta viešai pripažinti, kad moralė nebėra šio pasaulio dimensija: vagystė tapo pinigų įsisavinimu, valdiškų lėšų grobstymas - kelias į Olimpą, o karas tėra puikus būdas išsiplauti kruvinus pinigus...
P.S. Tik kas man paaiškins, kodėl vis daugiau demaskuotų aferistų nuo baudžiamosios atsakomybės lekia slėptis būtinai į Izraelį? (Ar kad savi savų neišduoda, ar kad lengviau pasislėpti tarp panašių?!)
