Dėjau aš jam į galvą. Aišku, ir pats gavau. Spardėmės kokį pusvalandį, paskui abu pavargom, tai įrėmėm viens į kitą žvilgsnius ir pradėjom naikinti iš vidaus, nuo smegenų. Toje pozoje stovėjome ilgai.
Tik prasidėjus veiksmams kaimynė Teresė (haubica PzH2000) puolė skambinti 112, rėkdama:
- Gelbėkit. Siųskit visas tarnybas, nes tuoj bus du lavonai.
Pirmieji atvyko gamtosaugininkai, susimontavo diagnostinę įrangą, bet, pamatę, kad nėra ko matuoti, išvyko. Vėliau sugužėjo visi.
Gaisrininkai mus rado įsiręžusius ir viens kitą žudančius žvilgsniais, tai vandens srove nutraukė akistatą ir, išrašę sąskaitą, išvyko. Oponentas nusikeikė, aš nusispjoviau.
To užteko, kad policininkai suguldytų mus veidu į purvyną už pareigūno įžeidimą. Antrankių nedėjo, tik keliais prispaudė galvas prie asfalto. Taip užspaudė liežuvį, kad visiškai negalėjau pasiteisinti.
Kiek pavėlavęs atvyko katafalkas. Operatorė 112, ne viską supratus, informavo centrą, kad reikia išvežti du lavonus.
Aplinkui susirinko minia žioplių. Tarp jų atsirado ir mano draugė Ramanauskienė:
- Ką tu jam padarei. Galėjai užmušti žmogų. Sadistas.
- O tau kas? Tu jį pažįsti?
- Jis buvęs mano meilužis... iš pirmos santuokos. Elektrą už mūsų „lizdelį" sumokėjai?
- Neturiu ką veikt, tik mokesčius mokėt. Pirma baudas susimokėsiu, čia vietoj jau kokias tris gavau.
Tuo metu klykdama atbėgo ir Maniškė:
- Žmonės! Kas darosi Lietuvoj!? (Į mane) Tu gyvas? Ką jis tau padarė?
Ramanauskienė apsikabino Maniškę:
- Raminkitės, ponia. Dar nespėjau apžiūrėt, bet, atrodo, viskas vietoj, tik liūlys sudaužytas. Bet pasiųskim pas urologą dėl viso pikto.
Policininkai mus abu iškratė. Pas mane rado paketėlį baltų miltelių, pas oponentą - nugertą butelį ir kontrabandinių cigarečių (jis buvo Valančiaus draugijos narys ir niekada nėra rūkęs). Abu buvome surakinti antrankiais, vyresnysis policininkas laužyta lietuvių kalba paaiškino situaciją žiūrovams ir mus išvežė...
Tik vėliau jau kameroj advokatai paaiškino, kad buvo filmuojamos laidos „Farai" ir „Pagalba 112". Tapome ekrano žvaigždėmis.