1 nuotr.Jis buvo senas šuo. Keisčiausia, kad jo vardas buvo Brisius, matyt, šeimininko protą buvo susukusi seniai girdėta istorija. O gal jis buvo tiesiog priklydęs, ir vardą jam suteikė kiemo vaikiūkščiai.
Tačiau šio Brisiaus gyvenimas buvo visiškai kitoks. Nekalbant apie tai, kad buvo labai mylimas, sočiai ir skaniai šeriamas, kas rytą ir vakarą vedžiojamas, senatvė atėjo, kaip ir visiems, nelauktai.
Gulėjo Brisius ant minkštos pagalvėlės, čiulpė personalinį sintetinį kaulą ir prisiminė tuos laikus, kai kupinas jėgų ir palaikomas šeimininko tapo kiemo Pirmininku.
Visos katės traukdavosi jam iš kelio, kiti šunys atiduodavo pagarbą. Net signataras ožys dažnai įsiklausydavo į Brisiaus nuomonę. O kalytės!.. Ką ir bekalbėti. Brisiuje tobulai derėjo grožis ir protas.
Ir dabar, nors jau buvo pakankamai senas, Brisių kviesdavo į kiemą pasidalinti savo neįkainojama patirtimi, papasakoti jaunystės istorijų, paklausdavo jo pamokymų ir patarimų. Atrodo, gyvenk ir žvenk. Tačiau šunims žvengti neskirta, jie gali tik loti.
Brisius prisiminė, kaip jau subrendęs ir kieme gerbiamas buvo subūręs vienminčių lojalių chorą. Jų vieningas lojimas girdėdavosi net gretimose gatvėse, tačiau dabar loja jau kiti. Ką ten loja, dažniau urzgia vieni ant kitų, nepasidalindami numestų kaulų.
Kieme vyrauja chaosas, kurį visi apsimesdami vadina demokratija.
Taip bemąstant Brisiui šovė mintis: „O gal aš dar galiu, gal dar turiu parako parakinėje?"
Ta mintimi išbėgo kiek galėjo greitai į kiemą, ėmė loti ant kitų šunų, bandė įsikabinti į kaimyno Žygimanto kelnes, užšokti referentei Vilijai ant nugaros, tačiau tik užduso ir pavargo.
Niekas per daug nebekreipė dėmesio į jo išsišokimus. Kai kurie tik nusišypsodavo, kiti piktai suurgzdavo, bet dažnas tik pakeldavo leteną prie smilkinio.
Nepavykus akcijai, Brisius iš visų jėgų puolė į gatvę - gal nors čia parodys savo smarkumą, bet buvo partrenktas pravažiuojančio užsienietiško „Cadillac" limuzino.
Tuo ir baigėsi istorija. Visi kieme bent demonstratyviai gailėjo Brisiaus, tik vienas ožys tyliai kikeno sau į barzdelę: šuniui - šuniškas galas.
Net paminklo statyti nevertėjo - vis tiek kažkada nukels.
