Valdas VIŽINIS: Apie kultūros „širšes" ir nelaimėlį ministrą

Šiomis dienomis lietuviai savo ar ne noru dalyvauja nuolatiniuose streiko spektakliuose, kuomet protestuojantys „menininkai" (šį žodį tyčia rašau kabutėse, nes šiais laikais vienas Dievas težino kas jie tokie ir kiek jų yra) užtvindę viešą erdvę plakatais, antraštėmis, pasisakymais.

„Menininkų" premjeros „Išjunk ministrą", o pakeliui ir „Nemuno Aušrą" tapo kasdienybe. Beje, ar žinote jog streikas - teisinė sąvoka įtvirtinta įstatymu ir jo procesas griežtai reglamentuotas, kad darbuotojai galėtų teisėtai reikalauti darbdavio orių atlyginimų.

Kultūrininkų naudojama sąvoka „streikas" tėra tik protesto-spektaklio pavadinimas ir su tikraisiais streikais neturi nieko bendro. Nes jei streikuotų „šiukšlininkai" mes labai greitai pajustume pasekmes, kai kultūrininkai gali taip „streikuoti" kad ir dešimtmečiais.

Kai Prancūzijoje vyksta riaušės net neskaitant antraščių ar straipsnio ramiai galima konstatuoti - kažkam iš protestuojančių vyriausybė tuoj tuoj kažką nurėš.

Kai Lietuvoje vyksta mokytojų streikai niekas sau neuždavinėja papildomų klausimų. Prastėjanti materialinė padėtis. Labiausiai streikuojanti visuomenės dalis - mokytojai Lietuvoje niekada nesiejo savo protestų su politiniais reikalavimais. Ir policininkai. Ir profsąjungos.

Tačiau šiandieniniai „kultūrininkų" protestai - kardinaliai kita. Nuolat pabrėžiant prezidentui ir vyriausybei atsiriboti nuo vienos politinės jėgos - „Nemuno Aušros" ir jos ministro - išimtinai politiniai reikalavimai.

Lyg „meninkai" staiga būtų susibėgę į vieną politinę jėgą. Nestebina ir valstybinių organizazijų dalyvavimas šiuose politiniuose įvykiuose. Jų vadovai, kaip taisyklė - opozicinių konservatorių - liberalų vieši ar nevieši aktyvistai.

Lietuviai pripratę prie politinių „apokalipsių"

Menkai įtikina „menininkų" sukilimas dėl įsižeidimo paskyrus su jų pasauliu nesusijusį asmenį. Protestai - suaugusių žmonių susijaudinimas dėl „ypatingai žeidžiamos" savivertės. Girdi, lietuviškojo meno pasaulio finansus privalo reguliuoti "ne materialiojo, o dvasinio pasaulio žmogus". Antraip mes jums parodysime.

Įsižeisti iki apokalipsinių tvirtinimų apie pavojų valstybei, jos pamatams? Patikėčiau, tik jei apie tai prašnektų Vasario 16 ar Kovo 11 signatarai.

Ar tikrai kultūrai kilo tokia egzistencinė grėsmė, jog - „sprendžiasi Lietuvos valstybės likimas. Ir didelė kaltė dėl to krenta ant valdančiųjų", - žiniasklaidoje cituojama istorinių romanų kūrėja Kristina Sabaliauskaitė, šiuo metu kaip niekad energingai besireiškianti „įsižeidusių pusėje". Beje, turintys pilietinės drąsos žurnalistai galėtų paklausti apie rašytojos veiklai - asmeniniams komerciniams sumanymams panaudotas valstybės lėšas. Kiek ir kam.

Galima tik pasišypsoti. Kiek tokių „neva" apokalipsių lietuviai jau yra patyrę. Teisingumo apokalipsę vadovaujant advokatūros egzaminų neišlaikiusiai E. Dobrovolskajai. Vidaus reikalų vadovaujant mis Klaipėdai A. Bilotaitei.

Dar geriau - milžiniškai sveikatos sistemai vadovaujant nepakeičiamam valstybės tarnautojui A. Dulkiui. O ir kodėl dabartinei valdžiai neprisiminus I. Šimonytės - „kam nepatinka ši valdžia po ketverių galės išsirinkti naują" - ir nepasiuntus visų protestuotojų „ravėt šieno".

Apie tada Kultūros ministerijai vadovavusį „žmogų - švarką" rašyti tiesiog nėra ką.

Todėl tenka šypsotis girdint apie valstybės pabaigą vadovaujant "Nemuno Aušrai".

Dėl tokių pinigų galima ir „pasiplėšyti"

Yra kelios tikrosios šių protestų priežastys. Pirmoji politinė. Valdžios netekusios poltinės jėgos per kultūrininkus ne viešai siekia kelių tikslų - išlaikyti žiniasklaidos dabartinę „globalistinę" kryptį ir kuo didesnės žalos „Nemuno Aušros" reputacijai. Pavyzdžiui Vilniuje, nusėtame protesto ženklais, užtektų tik skambučio iš savivaldybės ir tie ženklai išgaruotų. Tačiau, matyt, skambinama su priešingu prašymu.

Antroji - pinigai kultūrai ir žiniasklaidai.

Kultūrą sąlyginai galima dalinti į etnokultūrą ( tradicinę) ir moderniają (bendrają arba globaliąją) ir labiausiai tikėtina "meninio sukilimo" priežastis - baimė dėl „Nemuno aušros" pinigų perskirstymo kultūrai, tiksliau - globaliajai jos šakai.

Perskirstymu sugriauti tai, kas dešimtmečiais buvo saugu ir suprantama. „Globalius menus" apaugusius fondais, visokiausio „plauko" organizacijėlėmis, įpratusiomis prie ramybės, kai karts nuo karto į sąskaitą įkrenta valstybinės lėšos „kažkokiai" menamai kūrybai, už kurią vargu ar kas reikliai reikalauja atsiskaitymo.

Ir dabar kuriai kilo egzistencinis pavojus, dėl naujo su menininkijos pasaulio paslaptimis nesusijusio iš kažkur parašiutu nuleisto ministro.

Ar bereikia minėti, jog „modernioji" Lietuvos kultūros šaka save identifikuojanti globaliąja kultūra - natūrali globalistinius interesus atstovaujančių lietuviškų pagrindinių politinių jėgų sąjungininkė ir realiuoju metu atlieka būtent tokį politinės valios reiškimą.

Esmingiausia Kultūros ministerijos funkcijų - finansuoja muziejus, bibliotekas, dailės, kino, koncertines bei kitas organizacijas, svarbius meno ir kultūros projektus.

Jei muziejų ar bibliotekų išlaikymas, jų veiklos finansavimas savaime suprantama ir beveik nekintanti sąlyga, tai projektų finansavimo aplinkybę, norint perprasti dabartinį kategorišką „meno" pasaulio sambrūzdį derėtų pasinagrinėti kur kas atidžiau.

2026 valstybė kultūrai skirs beveik milijardą. Etnokultūrai kultūrai - viena dalis, kita - vadinamajam kultūros „modernui" - išimtinai projektams, apie kuriuos nusimano tik toje srityje „plaukiojantys" šimtai šiuolaikinių meno projektų autorių ir jų palyda - gausus ekspertų būrys.

Jei dėl etnokultūros finansavimo - tradiciniai menai, tautodailė, muziejai, folkloras niekas nesijaudina - valstybė užtikrina finansavimą stabiliai, tai dėl vadinamosios "moderniosios" meno finansavimo krypties tikrai yra dėl ko „pasiplėšyti".

Kultūros ministerijos tinklapyje nurodyta apie trisdešimt finansavimo programų, kurių projektus vertina apie 200 - 300 ekspertų.Visi apmokami.

Ir jau gigantiška dedamoji, veikianti ne etno srityje - šimtai kultūros, švietimo, meno visuomeninių ar ne pelno siekiančių ne pelno įstaigų, visuomeninių organizacijų, o jų išties daug - filologų, rašytojų, vertėjų, aktorių, architektų, dailininkų, muzikantų, iliustruotojų, šokėjų, dainininkų ir t.t.

Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga - esat girdėję apie tokią? Architektūros fondą arba „Open House Vilnius" ?

O apie Lietuvos šokio informacinį centrą? O apie vizualinių eksperimentų teatrą „Kosmos Theatre"?

O apie Valstybės pažinimo centrą? Ir dar , ir dar, ir dar ...

Kiek jų yra prikurta ar apskritai kas nors ką nors apie tai žino? Ir kuo jie užsiima ?

Faktas - blynas. Net detaliai neskaičiuojant - šimtai, jei ne tūkstančiai susispietusių į organizacijas žmonių rašydami projektus gyvena „iš valstybės finansuojamų nesuskaičiuojamų kultūros formų", kai pačioje Kultūros ministerijoje - sudėtinga piniginių lėšų skirstymo socialinė mechanika su savo dalyviais - sraigteliais, sistemomis. Kurių kiekvienas sukasi veikiamas valstybinės finansavimo srovės.

Kai kiekvienas „kultūrininkas" tapęs savotišku lyg valstybės tarnautoju. O nutraukus valstybinį finansavimą tokių „meno" tarnautojų tiesiog neliktų.

Apie organizatorius

Bet kokį socialinį vyksmą inicijuoja konkretūs asmenys, atstovaudami vienokį ar kitokį aštrų asmeninį interesą. Šių protestų ašis - būtent vadinamosios „moderniosios" kultūros „nešėjai".

Pagrindinė protestų ašis sukasi apie įstaigos „Lietuvos šokio infomacijos centras" vadovę. Organizacijoje, kurioje vidutinis atlyginimas nurodomas - 3000 EUR, dirba 5 darbuotojai.

Peticijos, surinkusios 50 000 parašų prieš Ignoto Adomaičio paskyrimą autorės įstaigoje „Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga" nurodomi 4 darbuotojai. Per fondus pasiekia metinę 328 000 EUR apyvartą.

Jei panagrinėtume kitas aktyviai protestuojančias kultūros ir meno organizacijų rūšis, matyt, paveikslas būtų identiškas.

Tiesa, atskiro paminėjimo prašosi gigantiška, išskirtinai valstybės lėšomis finansuojama institucija - LRT radijas, televizija ir portalas. Maža to, jog šiai įstaigai atitenka beveik penktadalis kultūrai skiriamų lėšų, LRT vadovybė viešoje erdvėje pagrįstai kaltinama formuojant visuomenės nuomonę vienos politinės krypties naudai, kai visuomeninio transliuotojo pareiga informuojant visuomenę informuojant užtikrinti viešą interesą.

Šiuo metu LRT informacijos apie „meno" pasaulio nepasitenkinimą turinys išimtinai parodomasis ar net tiesiogiai skatinantis protestus.

Reikia pažymėti, jog popierinei - internetinė žiniasklaida taip pat turi pagrindo nerimauti. Kultūros ministerija užsiima ir šiosios finansavimo politika.

„Ryšiai, ryšeliai"

Visiškai sutinku su buvusiu Kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu, savo veidaknygės puslapyje parašiusiam - „Neregėtas įžūlumas: Remigijus Žemaitaitis mums, mūsų švogerių respublikai, atkišo veidrodį - švogerį Ignotą Adomavičių." Taip, veidrodis kreivokas. Bet mūsų. Jame - mūsų, įsipatoginusių ir savimi patenkintų, interesų būreliai ir rateliai, projektėliai ir programytės, priklausomybės santykiai ir santykėliai, ryšiai ir ryšeliai."

„Ryšiai ir ryšeliai" - iš valstybės finansavimo kultūrai gyvenančių pavadinimuose, projektuose, vertinimuose, skyrimuose susipynusių, persipynusių veikėjų kultūroje avilys.

Šiuo metu stebime autentiškai ūžiantį „kultūros" širšių lizdą, kuris, periodiškai opozicijos politikams badant pagaliu, agresyviai budi prie savo veiklos valstybinio finansavimo landos.