25 nuotr.Lietuvoje niekas nepastebėjo valstybės perversmo, kurio metu demokratinį valstybės valdymą pakeitė Konstitucinio Teismo (KT) valdymas.
Tautos renkamas Seimas, kuriam buvo patikėta vykdyti tautos aukščiausią suverenią galią, šią galią be pasipriešinimo atidavė KT. Aukščiausią valdžią paėmė devyni tautos nerinkti KT nariai, kurie antikonstitucinėmis „konstitucinėmis doktrinomis“ diktuoja Seimui galutines ir neatšaukiamas įstatymų nuostatas, teismams nurodinėja, kaip taikyti vieną ar kitą įstatymą. Kaip rodo paskutinių savaičių įvykiai, KT bando blokuoti net ir tiesioginės demokratijos apraiškas - referendumus. KT niekada neklysta, jo nurodymai yra galutiniai, jų niekas, išskyrus KT, negali pakeisti ar atšaukti. Perversmas įvyko ne iškart, laipsniškai. Seimas nesipriešino. Galima daugiau dėmesio skirti savo kaip Seimo nario gerovei, atlyginimui ir nekvaršinti galvos varginančiu mąstymu apie įstatymus - KT padiktuos, ką įrašyti. Be to, jei neturi Seime daugumos, galima, sutarus su Konstituciniu Teismu, užblokuoti daugumos stumiamą įstatymą. Tauta jau seniai viskuo nusivylė, protestuoja tik kojomis ir bėga iš šalies. Galbūt dėl visų šių priežasčių perversmas ir liko nepastebėtas. Atmerkime akis ir pažvelkime, kaip vyko perversmas.
Konstitucijos 102 straipsnio pirma dalis „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ besąlygiškai nustato, kad Konstitucinis Teismas tik tikrina, ar išleisti teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai, jis negali užsiimti teisės aktų leidyba. Tam yra Seimas (aukščiausia įstatymų leidimo institucija), Vyriausybė, prezidentas. Tačiau Egidijus Kūris, kuris 2002-2008 m. buvo LR Konstitucinio Teismo pirmininku, atvirai prisipažįsta, kad „Lietuvoje Konstitucinis Teismas natūraliai pats sau pasiskyrė konstitucinės aukštesnės doktrinos formavimo funkciją“. Konstitucinė doktrina, kuriai KT suteikė teisinį statusą, aukštesnį nei LR Konstitucijos, nėra apibrėžta jokiame Seimo priimtame teisės akte, o Konstitucija nesuteikė teisės Konstituciniam Teismui užsiimti įstatymų leidimu. E.Kūrio prisipažinimas, kad KT užsiima antikonstitucine veikla, nors ir atrodo keistas, bet suprantamas. Jis tai pasakė tik 2010 metais Tadžikistane, kur mokė vietos kolegas lietuviškų konstitucinių gudrybių. Gerai pasijutęs, E.Kūris Tadžikistano kolegoms išdavė Lietuvos KT paslaptį: „Konstitucinių teismų sprendimų sprendžiamoji galia (kai pripažįstama, jog ginčijama norma prieštarauja arba ne tam tikrai konstitucinei nuostatai) visada turi tik atgalinį poveikį. Tačiau tokia minimalistinė nuostata netaikytina oficialiai konstitucinei doktrinai, kurią formuoja Konstitucinis Teismas savo sprendimo aiškinamojoje dalyje. Ši doktrina ne tik pagrindžia sprendimą, ji taip pat yra ir perspektyvinė, nes įstatymus leidžiančios institucijos privalo atsižvelgti į minėtąjį aiškinimą, jei nori išvengti vėliau išleidžiamų įstatymų paskelbimo negaliojančiais dėl jų nekonstitucingumo. Tad oficiali konstitucinė doktrina iš tikrųjų nurodo tam tikras gaires (tai taip pat reiškia ir ribas) įstatymų leidėjų veiksmų laisvei jiems rengiant būsimus įstatymus. ...Jei tai nėra de facto įstatymų leidyba, tai kas tai yra? Toks teiginys prilygsta įstatymų leidėjo valios pozityviam sankcionavimui, o tai taip pat de facto yra įstatymų leidyba, net jei atitinkamas Konstitucinis Teismas ir vengia taip sakyti“.
E.Kūris pasigyrė, kad Lietuvos KT sukūrė tokią „konstitucionalistinę traktuotę“, kuri „nepalieka erdvės jokiems kitiems teisės aktams, išskyrus Konstituciją, suprantant ją pagal oficialią konstitucinę doktriną, ir Konstitucinio Teismo aktus. Pastarieji yra iškelti iki pačios Konstitucijos lygio, o visi įstatymai ir poįstatyminiai aktai buvo iššluoti iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos“. Pasijutęs tarp savų, E.Kūris visiškai atsipalaidavo ir pareiškė, kad Lietuvos KT anuliavo LR Konstituciją kaip pagrindinį Lietuvos įstatymą: tik „iki Konstitucinio Teismo pasirodymo Konstitucija buvo suprantama kaip „Pagrindinis įstatymas“. Iš tikrųjų ir Lietuvoje E.Kūris yra tai pasakęs, bet aptakiau: „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“, t.y. tiek, kiek yra konstitucinių doktrinų. Tiksliau tariant, devynių tautos nerinktų konstitucinių teisėjų „referendumas“ panaikino LR Konstituciją, kurią kaip Pagrindinį valstybės įstatymą 1992 m. patvirtino Lietuvos piliečių referendumas, ir vietoj jos Pagrindiniu įstatymu paskelbė naują Konstituciją, kuri yra KT kuriamų - esamų ir būsimų - konstitucinių doktrinų visuma.
Naujoji Konstitucija ryškiausiai spinduliuoja rūpinimąsi ne visuomenės, bet KT narių, teisėjų ir kitų įtakingesnių grupių ar asmenų interesais. Dauguma Lietuvos gyventojų prisimena KT praėjusių metų liepos 1 d. nutarimą, kuriuo KT pirmiausiai pasirūpino savo, teisėjų ir valstybės pareigūnų atlyginimų atkūrimu ir kompensavimu visų lėšų, kurias jie prarado krizės metu. Iš tikrųjų uždarbis buvo ir išlieka KT veiklos aukščiausias prioritetas. Tik atsiradus Konstituciniam Teismui ir priėmus 1993 m. Konstitucinio Teismo įstatymą, jame buvo nurodyta, kad Konstitucinis Teismas yra aukštesnis už visus kitus Lietuvos teismus: „Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 proc. didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10 proc. didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas“. Nors KT nario atlyginimas yra daug didesnis nei kitų teisėjų ir KT nario valstybinė pensija bus gerokai didesnė nei tą patį stažą turinčio kito teisėjo. 2010 m. KT nustatė, kad ji turi būti dar didesnė vien už priklausymą „svarbiausiajam teismui“ - KT. Tais pačiais metais į KT kuriamą naująją Lietuvos Konstituciją buvo įrašyta, kad vieno teisėjo visų gaunamų pensijų (valstybinės, socialinio draudimo ir kitos) suma negali būti ribojama. Tuo pačiu metu KT į naująją Konstituciją įrašė nuostatą, kad atlyginimų sumažinimas dėl krizės negali turėti poveikio būsimoms teisėjų pensijoms, nes priešingu atveju tai neatitiktų iš naujosios Konstitucijos „kylančių lygiateisiškumo, teisingumo imperatyvų“ (visiems kitiems Lietuvos piliečiams pensijos gali mažėti).
Dėl naujojoje Konstitucijoje įrašytų KT narių ir kitų teisėjų uždarbių garantijų valstybė tikriausiai nežlugs. Lietuvos visuomenė kaip nors patenkins jų apetitą. Nepalyginamai didesnis pavojus kyla iš naujojoje Konstitucijoje įtvirtintų teisėjų siekių užvaldyti valstybę. Seimui uždrausta vykdyti teisėsaugos kontrolę: 1) KT uždraudė Seimui tirti VSD pareigūno Vytauto Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją, kur jis vėliau žuvo, aplinkybes; 2) nors pagal Konstituciją Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos prezidento teikimu, KT išaiškino, kad iš tikrųjų atleidžia tik prezidentas, o Seimas privalo tik pritarti prezidentui; 3) Seimui leidžiama tik išklausyti generalinio prokuroro ataskaitą, draudžiama jį atleisti nepasibaigus kadencijai. Prezidentas gali skirti teisėjais tik tuos kandidatus, kuriuos rekomenduoja Teisėjų taryba, sudaryta tik iš teisėjų, ir kurios daugumą automatiškai sudaro aukštesniųjų Lietuvos teismų vadovai. Lietuvos politinis „elitas“ gąsdina, kad Lietuva bus išmesta iš Europos Sąjungos, jei įvyks žemės referendumas ir „tamsi, neišprususi“ tauta nutars neparduoti savo žemės. „Elitui“ antrina KT - reikia laikytis įsipareigojimų Briuseliui. Tačiau kai Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodo, kad KT suklydo paskelbęs, jog R.Paksas negalės eiti pareigų, kurias eiti pradedama duodant priesaiką, KT atšauna, kad „kandidatai į prezidentus registruojami pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, ... o ne pagal kokį tarptautinio teismo sprendimą“. Įdomu. Du absoliučiai priešingi sprendimai analogiškiems atvejams.
Jonas Paulius II savo 1991 m. enciklikoje perspėjo, kad modernusis totalitarizmas „laikosi nuomonės, kad kai kurie žmonės, geriau pažindami visuomenės vystymosi dėsnius arba priklausydami ypatingai klasei arba tiesiogiai bendraudami su kolektyvinės sąmonės giliausiais šaltiniais, yra neklystantys, todėl gali savintis teisę į absoliučią valdžią“.
