Margarita STARKEVIČIŪTĖ: Kur dingo inteligentija?

Kiekvienoje iš šių mokyklų kasmet šią programą baigia apie 10-30 studentų (tikslus skaičius priklauso nuo konkrečios programos ir mokslo metų).

Apibendrinant galima daryti prielaidą, kad kasmet Lietuvoje kultūros vadybos magistro laipsnį įgyja apie 100-150 žmonių.

Kadangi šios programos egzistuoja jau maždaug dešimtmetį, realu manyti, kad Lietuvoje yra bent 50-100 specialistų, turinčių šį laipsnį ir bent dešimties metų darbo patirtį pagal specialybę, taip pat - tarptautinės patirties. Tai žmonės, kurie pagal išsilavinimą ir darbo patirtį galėtų užimti kultūros ministro postą.

Panaši situacija ir kitose srityse - tiek Vytauto Didžiojo universitetas, tiek Vilniaus universitetas bei kitos aukštosios mokyklos rengia magistrus ekonomikos, finansų, teisės, energetikos, pedagogikos srityse. Kasmet Lietuvos aukštąsias mokyklas baigia apie 20-24 tūkst. studentų.

Taigi Lietuva, teoriškai, gali be didelių sunkumų rasti tinkamus kandidatus kiekvienos srities ministro postui - turinčius atitinkamą išsilavinimą ir darbo patirtį. Ir tai - žmonės iš visos šalies, ne vien iš didmiesčių.

Kodėl to nedaroma?

Atsakymas gana paprastas - teigiama, kad ministras turi būti partijos narys, nes Vyriausybę formuoja rinkimus laimėjusios partijos. Su tuo galima sutikti, tačiau čia kyla rimta problema.

Pagal Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymą, rinkimuose gali dalyvauti tik partijos, turinčios ne mažiau kaip 2000 narių. Tačiau realybėje tik dalis narių moka nario mokestį, o tai reiškia, kad jie faktiškai nedalyvauja partijos veikloje.

Pagal įstatymo 19 straipsnį, politinių organizacijų finansavimo šaltiniai yra:

1. nario mokesčiai;

2. valstybės biudžeto asignavimai;

3. kiti šaltiniai.

Tarkime, kad dabartinę valdančiąją koaliciją formuoja:

● Lietuvos socialdemokratų partija, turinti 5498 mokančius nario mokestį narius,

● Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga - 388,

● „Nemuno aušros" partija - 62.

Iš viso - 5948 nariai. Tiek yra realių potencialių kandidatų į ministrus. Tačiau verta prisiminti, kad nei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nei „Nemuno aušra", neturi pakankamo bendro narių skaičiaus, kad galėtų dalyvauti rinkimuose savarankiškai, kaip reikalauja įstatymas.

Taip pat reikia prisiminti, kad partijos turėtų turėti veikiančius įvairių sričių komitetus, kurie sektų Vyriausybės politiką ir būtų pasirengę prisiimti atsakomybę, kai to prireikia. Valstybės politika turi būti tęstinė, todėl svarbu turėti profesionalų rezervą.

O kur dar viceministrai?

Šiandien jų yra po keturis prie vieno ministro. Tuo tarpu, kai Lietuvoje gyveno 3,6 mln. žmonių, užtekdavo dviejų viceministrų, ir viskas veikė. Valstybės biudžetas to neišlaiko - mažėja dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių skaičius, o valdžios aparatas didėja. Todėl pinigai imami iš „Sodros" rezervo fondo, kuris skirtas pensijoms didinti ir skurdo mažinimui.

Lietuva jau seniai galėjo išspręsti skurdo problemą, jei tik būtų mažiau aukštų valdininkų. Nauji viceministrų postai atsiranda ne dėl realaus poreikio - tai politinis noras įdarbinti „savus". „Nemuno aušros" atveju - įdarbinti visus partijos narius, kurie dar pajėgūs dirbti.

Ar su tuo gali sutikti Lietuva?

Žinoma, kad ne. Ir dar - nepamirškime, kad šie veikėjai mėgsta keliauti po pasaulį, neva atstovaudami valstybę. Varge tu varge - su jų žiniomis gėda.

Ir čia verta kreiptis į Lietuvos inteligentiją, kuri dažnai sako: „Aš nesikišu į politiką." Bet ar dar jaučiate atsakomybę už Lietuvą, Sąjūdžio kartos šviesuomenė? Ar jūsų sąžinė dar nemiega?

Pagal visuotinę lietuvių enciklopedija, inteligentija - tai visuomenės sluoksnis, kurį sudaro:

● intelektualai, kuriantys estetines vertybes;

● įvairių sričių specialistai, naudojantys teorines žinias praktinėms problemoms spręsti;

● ideologai, kuriantys politines sistemas;

● kitose šalyse iškeltų idėjų platintojai;

● komentatoriai ir kritikų bendruomenė.

Kur visa tai šiandien? Lietuvai dabar jų reikia.