1 nuotr.Kalbiniu požiūriu žmogus, kuris nesiekia naudos, yra nenaudėlis. Individas, siekiantis išskirtinės naudos sau, yra išnaudotojas. Tiek nenaudėliai, tiek ir išnaudotojai yra tas kraštutines charakteristikas turintys neigiami personažai, kuriems kenksminga patikėti bendruomeninius reikalus. Tik tie žmonės, kurie geba tiek privačioms reikmėms, tiek bendriesiems reikalams (biudžetams) sukurti vertybių, gali tikslingai tvarkyti viešuosius išteklius.
Konstitucijos 60 straipsnis nustato, kad Seimo nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės tarnyboje, taip pat su darbu privačiose įstaigose ar įmonėse. Toliau šiame straipsnyje teigiama, kad Seimo narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru.
Tenka konstatuoti, jog toks konstitucinės normos turinys, aiškiai nepasako, jog Seimo narys, paskirtas į kitas pareigas, netenka Seimo nario mandato. Tačiau loginiu požiūriu tai reiškia, kad Ministru Pirmininku ar ministru paskirtas Seimo narys negali įgyti Ministro Pirmininko ar ministro pareigų (Seimo nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis). Todėl Seimo narys, tapęs Ministru Pirmininku ar ministru, jam patikėtas funkcijas privalo vykdyti neįgydamas naujų pareigų, o turėdamas Seimo nario pareigas.
Ar ne paradoksalu, kad atliekant valstybėje vykdomąsias funkcijas, vykdančiojo teisės pagal paskyrimą, o pareigos pagal narystę Seime.
Ko, laikantis Konstitucijos, galima pareikalauti iš Vyriausybės nario, kuris turi tautos atstovo užnugarį?
Loginiu požiūriu gana problemiškas ir Seimo nario pareigų nesuderinamumas su darbu verslo, komercijos ir kitose privačiose struktūrose, kai darbu laikoma bet kokia žmogaus veikla, duodanti jam pajamų.
Darbo Seime galimybė tik iš dalies priklauso nuo asmens pasirinkimo, o galutinai apspręsta kitų žmonių (rinkėjų) valios. Todėl ši veikla turi aiškų laikinumo pobūdį.
Natūralu, kad orus žmogus negali tenkintis savo asmeninės padėties bloginimu, atsisakant savo kūrybos vaisių, dėl laikino prisidėjimo prie bendrųjų reikalų tvarkymo.
Savarankiškam žmogui privačios veiklos rezultatų priverstinis atsisakymas, vardan laikino Seimo nario statuso nėra priimtinas. Toks atsisakymas reikalauja savitos satisfakcijos. Tai skatina kėsinimąsi į viešuosius išteklius. Ta paskata gerokai išauga, kai žmogus supranta, kad viešaisiais ištekliais galima disponuoti be jokios pilietinės kontrolės. Dėl to konstitucinę normą, draudžiančią Seimo nario pareigas derinti su darbu privačiose struktūrose, nereikėtų aiškinti plečiamai.
Čia reikėtų apsiriboti darbo santykių pagal darbo sutartis negalimumu, neribojant disponavimo vertybiniais popieriais ir kitu turtu.
Priešingu atveju į Seimą teks rinkti tik nenaudėlius arba toleruoti Seime nesibaigiančią korupcinę atmosferą, kuri nesiderina su civilizuotos tautos valstybingumo kultūra.
