Ignas VĖGĖLĖ: Apie energetiką, Konstituciją ir įsipareigojimus

Vietoje jo - kelios savaitės triukšmo ir pažadų. Viskas bus nurašyta „ant Prezidento", neetiškai ir neišmintingai išvadinusio kandidatus į ministrus „antilopėmis" ir kebabų kepėjais.

Prezidentas siekė dabartinės situacijos išsaugojimo energetikos sistemoje. Tai akivaizdu. Reikalavo palikti esamą energetikos ministrą arba paskirti tokį, kuris vykdytų senąją politiką.

Tačiau realią galią skirti ministrą ir siūlyti Vyriausybės programą turėjo ir tebeturi koalicinė dauguma. Ypač partija, kuriai buvo paskirta atsakomybė už Lietuvos energetinę sistemą ir teisė siūlyti ministrą.

Ką apie tai Konstitucija?

Prezidentas pagal Konstituciją „Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį". Atkreipiu dėmesį, kad Prezidentas nesirenka ministrų po vieną. Jis tvirtina visą ministrų kabinetą „in corpore". Tai žinoma visiems politikams. Žinau, kad ši detalė nėra žinoma visiems žmonėms, todėl apie tai rašau.

Tiesa, kad Konstitucijoje yra dar viena svarbi norma apie Prezidento galias. Prezidentas „Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus".

Vėlgi visiems vadovaujantiems politikams žinoma, kad ši norma taikoma tik tuomet, kai iš Vyriausybės traukiasi vienas ar keli ministrai. Kai reikia skirti ar atleisti ministrą jau veikiančioje Vyriausybėje. Ji netaikoma tvirtinant visos Vyriausybės sudėtį, kuomet Seimui teikiama tvirtinti Vyriausybės programa.

Partijos, sudariusios valdančiosios koalicijos sutartį, tarpusavyje pasiskirsto ministerijas bei atsakomybes ir pagal tai į atitinkamas ministerijas siūlo ministrus. Prezidentas gali susitikti su kiekvienu ministru atskirai, tačiau kiekvieno ministro netvirtina, o pritaria arba nepritaria visai vyriausybei.

Tik nuo koalicinės daugumos priklauso sprendimas, kuriai partijai priklausys konkreti ministerija. Ką jau bekalbėti apie Vyriausybės programą, kurioje atsispindi partijų įsipareigojimų rinkėjams vykdymas. Vyriausybės programa priklauso išimtinai Seimo daugumos kompetencijai; jai yra pritariama Seime, t.y. valdančiosios daugumos balsais.

Prezidentas, žinoma, gali daryti įtaką Vyriausybės programai. Paprastai prezidentai tai atlieka remdamiesi savo autoritetu. Įtakoja ir ministrų skyrimą, pavyzdžiui, viešindami netinkamas siūlomų kandidatų savybes ar „paklydimus".

Tačiau, kaip jau minėjau, Prezidentas negali atmesti konkretaus ministro be pagrįstų argumentų: tokios teisės nesuteikia Konstitucija, tokių galių nesuteikia ir Prezidento autoritetą įtakojanti visuomenės nuomonė. Šias galias riboja kitų stiprių politikų/valdančiosios daugumos nuomonė ar jų atsakomieji veiksmai (jei tokių prireikia).

Prezidento konstitucinės pareigos

Šalia akivaizdžių Vyriausybės formavimo konstitucinių aspektų yra ir tai, kad Prezidentas negali užkirsti kelio konkrečios partijos nariams tapti ministrais, jei ta partija yra sudariusi koalicinės daugumos sutartį.

Kaip jau minėjau, pagal Konstituciją Prezidentas gali netvirtinti visos Vyriausybės sutarties ir taip sutrukdyti naujai daugumai pradėti dirbti. Bet tuomet „įsijungia" kiti mechanizmai-atsakomieji veiksmai: išankstiniai Seimo ir Prezidento rinkimai.

Prezidentui galioja pareiga būti „visiems lygiai teisingu" - tai ir priesaikos žodžiai, taip pat konstitucinė pareiga užtikrinti lygiateisiškumą ir draudimą diskriminuoti, kaip ir pareiga „laiduoti teisę laisvai vienytis į politines partijas".

Konstitucinė norma, kad niekas „negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors ... politinei partijai" reiškia ir tai, kad niekas negali būti verčiamas išstoti ar nepriklausyti kokiai nors politinei partijai. Pavyzdžiui tam, kad galėtų būti pasiūlytas į ministro pareigas.

Šios normos neleidžia Prezidentui viešai atsisakyti tvirtinti asmens ministru, jei tas asmuo yra koalicinę daugumą sudarančios partijos narys. Priešingas elgesys yra neteisėtas ir kelia atsakomybės klausimą - tai puikiausiai supranta ir žino tiek Remigijus Žemaitaitis, tiek Vyriausybės vadovė, tiek ir kiti koalicijos partijų vadovai.

Kaip su energetikos sistemos išskaidrinimu?

Turėtas unikalus šansas išskaidrinti energetikos sistemą, sugrąžinant strateginį „Ignitį" - natūralią monopoliją - valstybės nuosavybėn, panašu, bliūkšta. Susigrąžinimui pritarė Prezidento patvirtinta premjerė. Susigrąžinimui pritarė partijos, kuriai atiteko energetikos ministerija, vadovas.

Pastarieji dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių atsitraukė ir neišlaikė jau išsikovotų pozicijų. Akivaizdu, kad ministerijų rokiruotė atlikta tik tam, kad viskas liktų po senovei.

Suprantama, kad politikoje būtini kompromisai. Tačiau ne Prezidentas priima sprendimus dėl energetikos ministro ar „Ignitis" bendrovės akcijų išpirkimo valstybės nuosavybėn. (Jau minėjau, kad šiuo metu, ir pats Prezidentas yra pažeidžiamas - jam jau viešai pradėta grasinti apkalta).

Energetikos sistemos išskaidrinimą ir „Ignitis" sugrąžinimą valstybės nuosavybėn žadėjo partija, kuri gavo teisę siūlyti energetikos ministrą. Šį sprendimą palaikė didžiausios frakcijos Seime Vyriausybės vadovė, taip leisdama būsimam energetikos ministrui reformuoti energetikos sistemą.

Jei iš tiesų rūpi Lietuva ir skaidrumas energetikoje, tereikėjo laikytis ramiai ir oriai, veikti pagal Konstituciją ir „atnešti" Prezidentui visą vyriausybę tokią, kokia sutarta koalicinėje sutartyje. Toks elgesys nepaliktų jokio kito pasirinkimo Prezidentui, išskyrus Vyriausybės tvirtinimą „in corpore".

Vyriausybės atmetimas be konstituciškai teisėtų argumentų reikštų norą griauti sudarytą koaliciją, o tam tikrais atvejais ir Konstitucijos pažeidimą. Prezidento sprendimas atmesti visą Vyriausybę iš esmės reikštų priešlaikinius rinkimus, kurie šiuo metu nenaudingi nei Prezidentui, nei Seimo partijoms.

Vietoje išvadų

Visa kaltė už neišskaidrintą energetikos sistemą bus suversta Prezidentui. O tikra galia sugrąžinti „Ignitį" į valstybės kontrolę buvo valdančiosios koalicijos rankose. Ypač tos partijos, kuriai buvo pavesta teikti energetikos ministrą.

Prezidentu bus prisidengta kaip figos lapeliu, už kurio slėpsis ir tikrasis nematomas „Radža", ir jo interesų gynėjai: galėję veikti viešojo intereso naudai, tačiau dėl kol kas nežinomų priežasčių nusprendę atsitraukti.

Kaip sovietiniame „Auksinės antilopės" multiplikaciniame filme: sunešėte pinigus „Radžai" ir nėra kaip atskirti Jūsų pinigėlio nuo „Radžos" turto.