Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie veidmainius

Šis politinis sprendimas, kurį viešai palaikė tiek tuometinis Energetikos ministras Dainius Kreivys, tiek visa Vyriausybė, buvo pristatytas kaip drąsus žingsnis į energetinę nepriklausomybę ir saugumą.

Praėjo vos treji metai ir tapo aišku, kad šis simbolinis gestas, atliktas geopolitinės įtampos akivaizdoje, turi savo kainą, kurią šiuo metu moka tiek Lietuvos pramonė, tiek visa šalies ekonomika.

2025 metų gegužę Lietuvoje nuaidėjo žinia - didžiausia šalies trąšų gamintoja „Achema", įsikūrusi Jonavoje, stabdo amoniako gamybą.

Šis sprendimas, anot bendrovės atstovės Jolitos Macelytės, buvo nulemtas smarkiai išaugusių gamtinių dujų kainų bei nepakeliamos konkurencijos su trečiųjų šalių gamintojais.

„Sprendimą sustabdyti gamybą priėmėme dar kovą, tačiau gamybos nutraukimą pradėjome gegužės 15 dieną", - teigė Macelytė.

„Achema" jau ne kartą per pastaruosius metus buvo priversta riboti ar net stabdyti gamybą dėl nepastovios dujų kainodaros Europoje. Tačiau šįkart problema pasiekė kritinį tašką.

Amoniako gamyba - tai itin dujų imli veikla. Kai Lietuva nusprendė užverti vartus rusiškoms dujoms, „Achema" prarado pigiausią įmanomą žaliavos šaltinį. Nors SGD terminalas Klaipėdoje užtikrina alternatyvų tiekimą, tačiau importuojamos suskystintos dujos yra ženkliai brangesnės. Pramonės subjektams, tokiems kaip „Achema", tokia kaina tampa ekonomiškai nebepateisinama. Tai nėra tik vienos gamyklos problema - tai ženklas, kad visa Lietuvos chemijos pramonė stovi ant nestabilios energetinės platformos.

Dar didesnį paradoksą atskleidžia faktas, kad Lietuva, nutraukusi rusiškų dujų pirkimą, vis dėlto ir toliau aktyviai importuoja rusišką amoniaką. Valstybės duomenų agentūros informacija rodo, jog nuo 2022 metų pradžios iki 2025 metų pirmojo ketvirčio į Lietuvą buvo importuota rusiško amoniako už 157,3 mln. eurų.

Tai reiškia, kad Lietuva, nebegamindama amoniako pati, yra priversta jį įsivežti - ir būtent iš to paties šaltinio, kurį politiškai nutarė boikotuoti. Eilinis vertybine save vadinančios lietuviškos politikos paradoksas.

Tai - akivaizdi sisteminė prieštara. Užuot kūrusi sąlygas vietinei pramonei išlikti konkurencinga ir strategiškai nepriklausoma, valstybė konservatorių vyriausybės asmenyje faktiškai pastūmėjo vieną svarbiausių šalies chemijos įmonių link neveiksnumo, tuo pačiu skatindama importą iš geopolitinio priešininko.

Ir tai daroma nepaisant to, kad ES iki šiol nėra taikiusi jokių apribojimų rusiško amoniako importui, todėl Lietuvoje traukiniai su šia žaliava vis dar važiuoja tiesiai į „Achemos" teritoriją.

„Šiuo metu nematome pokyčių tendencijų pervežimuose", - teigia „LTG Cargo" komunikacijos atstovė Gražina Urbonavičė.

Ji patvirtina, kad rusiško amoniako vežimai vyksta kaip įprasta. Kitaip tariant, energetinė nepriklausomybė lieka tik deklaratyvi - iš vieno tiekimo grandinės taško atsisakyta, bet kitas liko aktyvus ir klestintis, tačiau įmonės produkcija tapo nekonkurencinga.

„Achema" nėra vienintelė auka. Trąšų gamybos sektorius visoje Europoje patiria didžiulį spaudimą - trečiųjų šalių gamintojai, ypač iš Rusijos ir Afrikos, turi prieigą prie pigių dujų, nemoka už taršos leidimus, jų gamyba mažiau reguliuojama aplinkosaugos požiūriu.

Europos Sąjunga bando reaguoti kaip jau tapo įprasta pavėluotai - nuo 2025 metų liepos planuojama įvesti kvotas ir tarifus iš Rusijos importuojamai produkcijai. Tačiau iki tol rinka jau bus patyrusi didžiulį struktūrinį spaudimą, o tokie gamintojai kaip „Achema" bus priversti skaičiuoti nebe pelną, o nuostolius ir užsakymų praradimus.

Verslo logika ir politinės deklaracijos šiame kontekste akivaizdžiai išsiskiria. Kol politikai siekia demonstratyviai atsiriboti nuo Rusijos įtakos energetikoje, realybė yra ta, kad Lietuva vis dar finansiškai remia šios šalies žaliavų eksportą. Be to, tokia politika smogia ne kam kitam, o šalies BVP generuojančiam sektoriui.

„Achemos" sustabdymas reiškia ne tik laikinas gamybos pauzes, bet ir galimą darbuotojų atleidimą, mokesčių įplaukų mažėjimą, visos tiekimo grandinės trikdžius nuo krovinių pervežimų iki logistikos. Tai - ne simbolinė, o reali ekonominė žala.

Šiandien Lietuva stovi kryžkelėje. Viena vertus - siekis išlikti tvirta geopolitinėje pozicijoje. Kita vertus - būtinybė išlaikyti gyvybingą nacionalinę pramonę. Energetinė nepriklausomybė negali būti siekiama bet kokia kaina. Ji turi būti subalansuota su ekonominio tvarumo principais. Sprendimai, kurie yra grindžiami vien emocijomis ar politine simbolika, gali turėti ilgalaikių pasekmių - ir dažnai jos pasireiškia ne iškart, o po metų ar dvejų, kai išgaruoja pirminis entuziazmas.

Lietuvos amoniako krizė - tai ne tik viena įmonė, tai simptomas didesnės ligos. Jei norime iš tikrųjų kalbėti apie nepriklausomybę - tiek energetinę, tiek ekonominę - privalome iš naujo įvertinti tiek rizikas, tiek pramonės galimybes, investuoti į vietinę gamybą ir ieškoti realių alternatyvų, o ne tik signalizuoti vertybes spaudos konferencijose.

Kitaip Lietuva, tapusi pirmąja ES šalimi, atsisakiusia rusiškų dujų, galiausiai taps ir pirmąja, kuri pati save išstūmė iš konkurencingos pramonės žemėlapio.

Ir vyšnia ant torto.

Prieš kelias savaites Šveicarijos energetikos bendrovė „MET Group" nutraukė planuotą 54,07 proc. „Achemos grupės" akcijų įsigijimą, kurio vertė galėjo siekti apie 300 mln. eurų.

Sprendimą lėmė neišspręsti akcininkų ginčai dėl pirmumo teisės, kurie sukėlė teisinį neapibrėžtumą ir trukdė sandorio įgyvendinimui.

„MET Group", viena sparčiausiai augančių energetikos įmonių Europoje, veikianti daugiau nei 15 šalių ir aktyviai prekiaujanti tiek gamtinėmis dujomis, tiek elektra, teigė, kad toks projektas reikalautų glaudaus bendradarbiavimo su visais suinteresuotais asmenimis, tame tarpe su Lietuvos politikais, kas šiuo metu yra sunkiai įsivaizduojama.

Įmonės vadovas Benjaminas Lakatosas palinkėjo „Achemai" sėkmės ir nusprendė šimtus milijonų investuoti labiau investicijas vertinančiose šalyse.

Aš galvoju, jog mūsų politikams puikiai tinka citata, kuri priklauso prancūzų rašytojui ir Nobelio literatūros premijos laureatui André Gide: „Tikrasis veidmainis yra tas, kuris nustoja suvokti savo apgaulę - tas, kuris meluoja nuoširdžiai."

Vito Tomkaus trigrašis: Dar viena „vyšnia ant torto": ar kada Nausėda taps nuoseklus ir principingas (kaip buvęs tikras komunistas) ir pareikalaus iš savo buvusių darbdavių (SEB švediškame banke) pagaliau nutraukti finansinę veiklą Peterburge (buvusiame Grybauskaitės Leningrade), kad ne tik lietuviai kentėtų, patirdami milžiniškus nuostolius, bet ir švedai, kuriems Gitanas tarnavo. (O gal dar iki šiol tebetarnauja?)