Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie spiralę

2004 metais šį egzaminą laikė prezidentas Rolandas Paksas - pirmasis Europos valstybės lyderis, nušalintas apkaltos būdu. 2025-aisiais tos pačios, visiems gerai žinomos istorijos kontūrus pradeda priminti Gintauto Palucko situacija - nuo akivaizdžiai tendencingų „žurnalistinių tyrimų", kuriuose naudojama iš įvairių institucijų nutekinta medžiaga, iki apkaltos užuominų Seime. Ar iš tiesų istorija kartojasi, ar tai tik mūsų politinės atminties mechanizmai taip reaguoja į vienos politinės jėgos keliamą triukšmą?

Rolandas Paksas prezidento pareigas perėmė 2003 metų vasario 26 dieną, tačiau vos po kelių mėnesių jo politinę orbitą iš teisingos trajektorijos išmušė Valstybės saugumo departamento pažymos apie jo rėmėją Jurijų Borisovą. Pastarasis buvo finansiškai rėmęs Rolando Pakso rinkimų kampaniją ir išimties tvarka gavęs Lietuvos pilietybę. Saugumo tarnybų vertinimu, prezidentas buvo pažeidžiamas išorės įtakoms, o jo aplinkoje veikė Rusijos polittechnologai.

Tai, kas prasidėjo kaip įtarimai dėl vieno piliečio ryšių, peraugo į diskusiją apie nacionalinį saugumą, konstitucinę krizę ir galiausiai - į apkaltą. 2004 metų balandžio 6 dieną Seimas balsavo už Pakso nušalinimą dėl trijų kaltinimų, kurių šiandien jau kažin ar kas prisimena. O jie buvo tokie: neteisėtai suteikta pilietybė, valstybės paslapties atskleidimas ir kišimasis į privatizacijos procesus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Rolando Pakso retorika viso proceso metu balansavo tarp klaidų pripažinimo ir kalbėjimo apie politinį susidorojimą. Viena iš jo žymiausių frazių, ištartų Seime: „Nejaugi kelios mano padarytos klaidos vertos prezidento apkaltos?" Tąkart prezidentas ir jo šalininkai apkaltą vadino „valstybės perversmu", esą inspiruotu konservatorių lyderio Vytauto Landsbergio. Visuomenė pasidalijo, politinė sistema buvo išbalansuota, o pasitikėjimas ja smuko.

Vis dėlto VSD pažymos, Konstitucinio Teismo išvada ir Seimo balsavimas tapo esminiu faktiniu pagrindu, kuris net ir šiandien sunkiai atsilaiko prieš „sąmokslo teorijas", iki šiol kylančias socialiniuose tinkluose. Visai neseniai į viešumą pateko dokumentai, parodę, kad didelę įtaką šiuose procesuose suvaidino Amerikos ambasada ir liūdnai pagarsėjęs USAID.

Štai Ilono Masko tinkle „X" buvo pasidalinta vaizdo įrašu, kuriame pasakojama apie susidorojimą ne tik su Rolandu Paksu, bet ir su „Respublika", bei Džordžo Sorošo fondų sąsajas su JAV valstybės departamentu. Įrašą neabejotinai matė ir JAV ambasada, greičiausiai matė ir Lietuvos prezidentas su komanda, LRT bei kitos žiniasklaidos priemonės. Tačiau visi nuolankiai tyli.

Po dvidešimties metų, 2024 metų lapkričio mėnesį, Gintautas Paluckas tapo ministru pirmininku po to, kai pensininkų motinėlė Vilija Blinkevičiūtė išdūrė savo rinkėjus ir liko vegetuoti Europos Parlamente. Naujoji koalicija su naujadaru „Nemuno aušra" iškart kėlė reputacines bangas, tačiau tikrasis išbandymas Paluckui atėjo vėliau.

Tiriamosios žurnalistikos platformomis save vadinantys konservatorių ruporai „Siena" ir „Laisvės TV" iškėlė į viešumą įtarimus dėl butų sandorių, sklypų formavimo, paskolų iš valstybės banko ILTE ir nepadengtos žalos vadinamojoje „žiurkių byloje".

Vienas ryškiausių epizodų - 200 tūkstančių eurų paskola iš ILTE įmonei, kurios savininkas - pats Paluckas, gauta jau einant premjero pareigas. Tuo metu kita jo įmonė turėjo daug nepaskirstyto pelno, o visa paskolos schema kėlė klausimų dėl interesų konflikto. FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo kreditinio sukčiavimo, prie vertinimo prisijungė ir Europos prokuratūra.

Viešojoje erdvėje aptarti ir senesni epizodai - pigiai įsigytas butas Vilniuje, ryšiai su verslininku Darijumi Vilčinsku, „Sagertos" verslai, savivaldybės sprendimai dėl Profsąjungų rūmų bei 2012 metų teistumas už piktnaudžiavimą tarnyba. Pastaroji byla prisikėlė iš numirusių, kai paaiškėjo, jog priteista žala savivaldybei - apie 16,5 tūkstančio eurų - išmokėta tik 2025 metų liepos 8 dieną, nors turėjo būti padengta anksčiau. Paluckas viešai pripažino „natūralų žioplumą" ir prisiėmė atsakomybę.

Atsiribokime nuo politinių simpatijų ar antipatijų ir pažiūrėkime, kuo gi panašios abi šios su aukščiausiais valstybės pareigūnais susijusios istorijos. Abiejose istorijose stebime lygiai tą pačią loginę grandinę: viešumo detonavimas, teisinių institucijų aktyvavimas ir politinė savųjų teisingųjų mobilizacija.

Pakso laikais detonatoriumi tapo VSD pažyma, Palucko - „Sienos" ir „Laisvės TV" tyrimai. Paksui kelią apkaltai atvėrė Konstitucinis Teismas, Palucko atveju įsitraukė FNTT, STT, VTEK ir net Europos prokuratūra. Abu atvejai rodo, kad teisinių procesų fone opozicijoje esantys konservatoriai geba pavyzdingai surežisuoti ir organizuoti politinį spaudimą: 2004-aisiais jie unisonu kalbėjo apie valstybės prestižą, šiandien - dėl to paties reikalauja Palucko atsistatydinimo.

Liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau kalba apie apkaltos galimybę, o TV3 reportažai retoriškai klausia, ar „Paluckas nėra paėmęs įkaite visos Vyriausybės". O ar kas nors girdėjote nors žodį apie politikų prestižą iš konservatorių stovyklos po pasibaigusio pedofilo Bartoševičiaus teismo?

Patys veikėjai taip pat kažkuo panašūs. Rolandas Paksas pripažino klaidą dėl Borisovo, bet kaltino sistemą. Gintautas Paluckas pripažino savo žioplumą, bet kalba apie „verslo formą" ir „politinius motyvus". Abu bando perkelti diskusiją nuo faktų prie emocijų. Skiriasi tik mastelis ir geopolitinis kontekstas. Pakso skandalas kilo Lietuvai įstojus į NATO ir ES - nacionalinis saugumas buvo itin jautrus klausimas. Palucko krizė labiau susijusi su finansiniu skaidrumu, reputacija ir viešųjų bei privačių interesų derinimu.

Pakso apkaltos pasekmės buvo sisteminės - keitėsi valstybės vadovas. Palucko atsistatydinimas, jei jis įvyktų, reikštų koalicijos pertvarkymą, kurio taip siekia konservatoriai ir jų Trojos arklys valdančiojoje daugumoje - Saulius Skvernelis, bet ne konstitucinę krizę. Be to, Paksas buvo išrinktas visuotiniu balsavimu, o Paluckas - parlamento daugumos sprendimu.

Jeigu teisėsauga nenustatys esminių pažeidimų, Paluckas tikriausiai išlaikys pozicijas, nors reputaciniai randai liks. Jeigu tyrimai atvers naujų faktų, apkaltos procesas taps ne retorika, o realybe - su visais sisteminiais padariniais. Kaip ir 2004-aisiais, dabar egzaminą laiko ne tik konkretus politikas, bet ir visa valstybė. Ar sugebame kritiškai vertinti veiksmus, o ne tik vardus? Ar gebame atskirti faktus nuo triukšmo? Ir svarbiausia - ar mūsų demokratija jau pakankamai brandi, kad nepakartotų senų klaidų nauju pavidalu?

Labai tuo abejoju. Štai šią savaitę prokuratūra paskelbė, kad konservatorių vedlio Lauryno Kasčiūno kalba jo tinklalaidėje apie nelojalių piliečių žudymą atitinka teisės normas.

„Bet kurioje diskusijoje karo tema vartojami galimai neigiamą reikšmę kasdieninėje kalboje turintys žodžiai, kurie gali kelti neigiamą emociją, tačiau diskusija karo tema ir su tuo susijusių aplinkybių apibendrinimas yra neišvengiamas be šių žodžių vartojimo", - teigiama prokuratūros pranešime. „Pažymėtina, kad savo pasisakymuose diskusijos dalyviai nevartojo necenzūrinių žodžių, naudota retorika nebuvo įžeidi ar agresyvi."

Taigi, jei ketinate žudyti nelojalius - stokite į konservatorių partiją ir nenaudokite necenzūrinių žodžių. O premjeras tuo tarpu ketina pasitikrinti pasitikėjimą Seime, kuriame jo koalicija turi 86 balsus iš 141. Istorijos spiralė kyla aukštyn. Kova dėl gynybos milijardų tęsiasi.