Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie pasipiktinimą

Pilietiška vilnietė pirmadienį pasipiktino vieno prekybos tinklo dalinamais lipdukais, kuriuose pasakojama kosmoso istorija. Ponia tarp vaikams dalinamų lipdukų aptiko pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino atvaizdą. „Nustebau pamačiusi „Rimi" naujoje lipdukų kampanijoje Jurijų Gagariną.

Ne todėl, kad nežinočiau jo reikšmės mokslo istorijoje - to iš jo neatimsi, tačiau pamatyti jo portretą į vaikus orientuotoje kampanijoje šiandien, karo prieš Ukrainą fone, buvo keista", - nustebimo negalėjo nuslėpti pilietiškoji sostinės gyventoja. „Gagarinas Rusijoje šiandien - ne tik kosmonautas, jis - vienas iš pagrindinių Putino režimo „nostalgijos" simbolių", - tęsė pilietiškoji Renata.

Antradienį kitas pilietiškas vilnietis pasipiktino kavos pavadinimu. Portalo antraštė skelbė: „Išvydęs kavos pavadinimą populiarioje kavinėje, vilnietis neslėpė pasipiktinimo: jūs gal juokaujat?" Šį kartą vilnietį papiktino pavadinimas „Pravda Hot".

Gaila, kad pilietiškasis vilnietis nežino, jog žodis „pravda" yra slavų kilmės ir reiškia „tiesa". Jis vartojamas daugelyje slavų kalbų - rusų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, slovakų, kroatų, serbų ir slovėnų. O manote, kad edukuotas vilnietis išgirdo kavinės paaiškinimą, kuris skambėjo taip: „Šiai savaitei klientai pageidavo sugrąžinti Pravda Hot - itin populiarią savaitės kavą, savo populiarumo viršūnėje buvusią dar iki 2010 metų.

Pravda Hot buvo pavadinta bendradarbiaujant su Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko leistu nemokamu itin populiariu žurnalu - miesto gidu apie kultūrą, stilių ir meną - „Pravda". Taip pat vyko ir trumpametražių filmų festivalis „Pravda viena minutė", muzikos apdovanojimai „Pravda naujokai".

Trečiadienį pilietiškasis Vilniaus elitas piktinosi naujai išrinkta premjere, kuri nesutapo su Tapino socdemams rekomenduota, o ketvirtadienį antraštė viename portale vėl skelbė: „Moteris pasipiktino apsaugos darbuotojo elgesiu: dėl ant rankų laikomo šuns buvo išprašyta iš parduotuvės". Atspėjote - veiksmas vyko Vilniuje.

Atrodo, kad pastarųjų metų Vilniaus gyventojų psichologinį klimatą jau galima matuoti ne termometru, o pasipiktinimo indeksu. Kai kurie miestiečiai rytą pradeda ne nuo kavos, o nuo instinktyvaus niurzgėjimo: „Na kiek gi galima!" Ir tik po to - kava, gal net be cukraus, kad neatitrauktų nuo esmės: šiandien reikia kuo nors pasipiktinti ir apie tai būtinai informuoti žiniasklaidą.

Taigi, naujoji internetinio folkloro forma - antraštė „Vilnietis pasipiktino". Toks savotiškas sostinės haiku. Žodis „vilnietis" - universalus veikėjas, jį atstovauti gali bet kuris sostinės gyventojas virš 25 metų, kuris jaučiasi nesuprastas, nes negerbiami jo įsitikinimai, atitinkantys pačius teisingiausius tuo metu visuomenei brukamus kriterijus.

O „pasipiktino" - tai oficiali emocinė būsena, kurią žiniasklaida fiksuoja taip, tarsi tai būtų objektyvus įvykis, vertas istorinio metraščio ir mūsų visų dėmesio.

Pažvelkime į pastarųjų metų antraštes: „Vilnietis pasipiktino: klientu nebuvo bent 9 metus, bet..." Nesvarbu, kokiame banke jis buvo ir kodėl tas klientas iš to banko išėjo. Tik žinome, kad vyras turėjo santykį su finansų įstaiga, kuris nutrūko... prieš devynerius metus. Ir štai dabar, tarsi išduotas meilužis, jis nusprendė grįžti - bet ne tyliai, o su pasipiktinimu.

„Vilnietis Vytautas teigė banko klientu nebuvęs bent devynerius metus, tačiau kada tiksliai nutraukė ankstesnę sutartį, pasakyti negalėjo. Vis dėlto vyras stebėjosi, kad jo asmens duomenys buvo saugomi taip ilgai ir teigė apie tai nė nežinojęs." Lygiai taip pat ponas Vytautas būtų pasipiktinęs, jei bankas būtų iš naujo klausęs visų duomenų. Nors racionalus žmogus pasakytų: „Gal tiesiog eik į kitą banką" - bet ne, tai būtų per lengva. Geriau informuoti spaudą ir pamatyti savo istoriją portale.

Kita pasipiktinimo kelio stotelė - viešasis transportas. „Vilnietis pasipiktino viešojo transporto apklausos rezultatais." Žmogus taip pasipiktino, kad net pasijuto asmeniškai įžeistas. Tarsi jam būtų pasiūlyta važiuoti ne autobusu, o karieta be ratų. Apklausa - ne tokia, kokios jis tikėjosi. Mieste „jau kelis metus nėra naktinio transporto", - skundžiasi pasipiktinusysis. Bet štai savivaldybė grąžino... tik du maršrutus. Ir ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Vilniaus centre vis dar neįmanoma grįžti iš baro be UAB „Susisiekimo paslaugos" - reikia išlaidauti taksi arba netaupyti savo kojų.

Tiesa, naktinis transportas Vilniuje vis dar egzistuoja kaip kalbos apie sniego valymą ar „suderintą eismo grafiką". Visi apie tai girdėjo, bet niekas nematė.

Dar vienas vilnietis pasipiktino miesto infrastruktūra: „Vilnietis pasipiktino: automobilių plovyklos statybos keičia Vilniaus rajono eismą." Ar kam nors svarbu, kad minėti eismo pakeitimai galiojo vos dvi savaites? Juk viešai pasipiktinti tapo gero tono požymiu.

O jei jau apie mobilumą - dar vienas pilietis pasipiktino, kaip parkuojami prabangūs automobiliai. Ir ne bet kur - o prekybos centro aikštelėje. Matyt, kiekviena neteisingai pastatyta mašina žeidžia gilų urbanistinį vilniečio pojūtį. Jis pamatė automobilį, kuris apytuštėje aikštelėje drįso stovėti šonu - ir pasipiktino. O kitas iškart nufilmavo, kaip kitas BMW vėl padarė tą patį. Čia jau beveik dokumentinio filmo scenarijus - „Gyvenimas tarp plytelių: BMW nusikaltimai Vilniuje".

Bet miesto gyventojų tragedijos tuo nesibaigia. Vienas vilnietis pasipiktino 50 centų mokesčiu už tualetą prekybos centre. Antraštė „Neturi 50 centų - eik į krūmus" primena ne tiek žiniasklaidos reportažą, kiek epizodą iš kultinio „Black Mirror". Arba galėtų būti naujos socialinės akcijos šūkis: „Piktiniesi - bet nemoki".

Aišku, vilnietis piktinosi ne tuo, kad iš tiesų neturėjo monetos, o tuo, kad tokioje civilizuotoje vietoje, kaip Vilnius kažkas išdrįsta reikalauti grynųjų - be galimybės atsiskaityti kortele. Tai, be abejo, nusikaltimas prieš šiuolaikinį išsilavinusį miestietį, kuris net kebabą už 2 eurus perka „tap-and-go"* principu. Kai urologiniai reikalai susiduria su finansiniais, pasipiktinimas tampa neišvengiamas, nes taupumas ima viršų.

Negalima pamiršti ir prieš kelis metus vykusio viešojo transporto vairuotojų streiko, kuris irgi išprovokavo - taip, atspėjote - vilniečio pasipiktinimą. Žmonės šąla stotelėse, o autobuso kaip nėra, taip nėra. Vairuotojai kovoja už savo teises, bet keleivis kovoja už savo laiku nuvažiuotą maršrutą. Ir kas laimi? Žinoma, pasipiktinimas - jis visada pirmas ateina į stotelę ir niekada nevėluoja.

Dar viena drama - savivaldybės taupymas, kai aikštelės „apšviestos tik 15 valandų" per parą. Reikėtų atskiro apdovanojimo tam, kas suskaičiavo šviesos valandas. Tikėtina, kad tas pats vilnietis matuoja tamsos trukmę sekundžių tikslumu ir siunčia ataskaitas tiesiai į redakciją. Įsivaizduokite: po 15 valandų šviesos - viskas! Tamsa. Sostinėje. Be įspėjimo. Tai ne taupymas, tai jau kone viduramžiai.

Interneto paieška sako, kad Vilniuje, kur kiekvienas trečias gyventojas jaučiasi moraliai atsakingas už visuomenės būklę ir eismo kultūrą, jau eilę metų reguliariai kyla pilietinio pasipiktinimo banga. Temų ratas labai įvairus.

Štai „redakcija gavo laišką iš skaitytojo Rimanto, kuris pasipiktino birželio 14 dieną Vilniuje organizuojamu „Porsche Lietuva" renginiu. Anot vilniečio, prabangos demonstravimo renginys vyks nacionalinę Gedulo ir vilties dieną, kurios metu atminimu pagerbiami tremtiniai."

Kaip drįsta žmonės minėti viltį ne tyliai ir su žvakutėmis, o burzgiančiais automobiliais? Kur žiūri istorinės atminties centras? Ar negalima būtų minėti tautos kančios, stovint kamštyje be kondicionieriaus, kaip visi normalūs žmonės?

Tuo tarpu kitas vilnietis, dar neatsigavęs po „Porsche" keliamo triukšmo, išsinuomojo automobilį per „Bolt Drive" ir aptiko, kad - įsikibkite - padangos jau ne pirmos jaunystės. „Tai pavojinga!" - šaukia jis į eterį. Išties, kokia dar didesnė problema gali būti šiais laikais, jei ne šiek tiek padilusios padangos ant nuomoto automobilio?

O kol vieni gelbsti pilietiškos tautos dalies dvasią nuo automobilinio ištvirkimo, kiti fiksuoja dar didesnę grėsmę miestiečiams - maistą vežiojančius dviratininkus, lakstančius po miestą. „Nepagalvoja nei apie save, nei apie kitus", - išmintingai pastebi pasipiktinęs vilnietis, žiūrėdamas pro langą ir kramtydamas tą patį greitąjį maistą, kurį, tikėtina, jam ką tik atvežė tas pats dviratininkas.

Tad dalis sostinės gyventojų rytais bunda ne nuo kavos aromato ar saulės spindulių, o nuo švento pykčio. Kas rytą - vis naujas moralinis pažeminimas. Vieną rytą - automobilių grožis Gedulo dieną, kitą - potencialiai pavojinga padangų guma, trečią - dviratininkai be sąžinės.

Laimei, kol dar yra pasipiktinusių vilniečių, mes žinome - ne viskas prarasta. Nes jei niekas nesipiktins, tai kas liks? Tik ramybė, o ramybė, kaip žinia, tėra abejingumo sinonimas. Taigi, kol vieni piktinasi tamsa, kiti - parkavimo įgūdžiais, treti - tualetų kainomis, Vilnius lieka miestas, kur pasipiktinimas yra ne tik teisė, bet ir kiekvieno pilietiško miesto gyventojo pareiga.

Teksto pabaigai idealiai tinka žymaus muzikanto Franko Zappos, kurio paminklu Vilniuje taip pat ne vienas piktinosi, citata: „Kai kurie mokslininkai teigia, kad vandenilis yra gausiausias Visatos elementas. Aš sakau - kvailumas." Dėl Dievo meilės - tie, kurie perskaitė iki pabaigos: nepriimkite asmeniškai.

* Gyvenantiems ne Vilniuje paaiškinu: „Tap-and-go" principas - tai bekontakčio atsiskaitymo būdas, kai banko kortelę, telefoną ar kitą mokėjimo įrenginį tereikia priliesti (tap) prie kortelių skaitytuvo, o mokėjimas automatiškai įvykdomas be PIN kodo (dažniausiai, jei suma neviršija nustatytos ribos, pvz., 50 eurų Lietuvoje).