Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie parazitus

Pirmiausia tikintiems mokslu nesuveikė kovidinės manipuliacijos, visokie protasievičiai pradėjo nuoširdžiai bendrauti su diktatoriumi Lukašenka, vėliau nugarą atsuko su Rusija sėkmingai prekiaujantis Taivanas.

Ir štai dar viena nesėkmė - šią savaitę žiniasklaida pranešė kraupią žinią: stabdo veiklą Baltarusijos prezidentės Lietuvoje biuras Vilniuje.

Aišku, veikla buvo sustabdyta vos kelioms dienoms, nes parazitai patys išsilaikyti nemoka. Šioje vietoje verta pažiūrėti, kaip žodį „parazitas" aiškina Lietuvių kalbos žodynas:

„parazit|as

1. biol. organizmas, kuris maitinasi kito organizmo medžiagomis: parazito šeimininkas.

2. prk. kas gyvena iš svetimo darbo, išnaudotojas, dykaduonis.

Svetlana Cichanouskaja Lietuvoje atsirado 2020-ųjų vasarą po to, kai įvairių šaltinių duomenimis Baltarusijos KGB atvežė ir paleido ją prie Lietuvos sienos. Ji pasauliui buvo pristatinėjama kaip simbolis, kurį Lietuva priglaudė iš solidarumo ir demokratijos vardan.

Tačiau laikas bėga, o simboliai turi savybę senti. Ką šiandien reiškia jos buvimas Vilniuje? Ar ji vis dar persekiojama pabėgėlė, ar jau nuolatinė Lietuvos mokesčių mokėtojų našta?

Iš pradžių ji buvo pristatoma kaip teisėta Baltarusijos prezidentė tremtyje. Lietuvoje įkurtas demokratijos Baltarusijoje biuras, tarptautiniai vizitai, spaudos konferencijos ir politiniai susitikimai atrodė keistai.

Labai greitai paaiškėjo, kad visa tai labiau primena projektinę fondų ir Lietuvos biudžeto išlaikomą organizaciją nei realią alternatyvą Lukašenkos režimui. Dokumentai, memorandumai, nuotraukos su Europos vadovais - ši veikla greitai pavirto į rutiną, kurios rezultatai buvo sunkiai pamatuojami.

Ar tokia veikla iš tikrųjų keitė Baltarusijos padėtį? Ar ji išlaisvino bent vieną politinį kalinį, ar bent išjudino režimo pamatus? Atsakymas neigiamas.

Skaičiai, kurie viešai aptarinėjami, suteikia šiokios tokios informacijos. Peticijoje dėl Cichanouskajos finansavimo nutraukimo teigiama, kad per 55 mėnesius jos išlaikymas galėjo kainuoti apie 1,925 mln. eurų. Tai reikštų, kad vieno mėnesio jos buvimas mums kainuoja maždaug 35 tūkstančius eurų, o per metus - apie 420 tūkstančių.

Oficialiai šių sumų valdžia nėra patvirtinusi, tačiau tai vienas iš retų orientyrų, kuriuo remiasi viešos diskusijos. Papildomai Lietuva per savo demokratijos paramos programą per ilgą laikotarpį iki 2020 metų finansavo 351 projektą Baltarusijoje už maždaug 4,47 mln. eurų.

Vėliau, 2021 metais, parama siekė apie 112 tūkstančių eurų, o 2022-aisiais - 128 tūkstančius. Šie skaičiai rodo, kad Cichanouskajos komandos finansavimas gali sudaryti nemažą dalį viso paramos Baltarusijos opozicijai paketo.

Kas už tai atsakingas? Jokių viešų ataskaitų apie biuro veiklos efektyvumą ar išlaidų detalizaciją Lietuvos visuomenė nemato. Iš esmės egzistuoja moralinis skydas: kritikai nutildomi argumentu, kad kalbame apie kovą už laisvę, todėl klausti apie pinigus esą nepadoru.

Bet ar iš tiesų solidarumas reiškia, kad negalime paklausti, ką gauname mainais už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus?

Jei už demokratijos simbolio išlaikymą kasmet sumokame sumą, kuri prilygsta nedidelės ligoninės skyriaus išlaikymui ar kelių mokyklų metinėms reikmėms, ar neturėtume bent reikalauti veiklos ataskaitos bei rezultatų?

Situacija dar labiau pasikeitė po 2025 metų birželio 21 dieną vykusio JAV pareigūno Keito Kellogo vizito Minske. Amerikos pasiuntinio apsilankymas pas Lukašenką buvo signalas, kad tarptautinėje politikoje galima ieškoti tiesioginių bendravimo kanalų su pačiu režimu, apeinant tremtyje veikiančius opozicijos biurus.

Po šio vizito ir taip jau menkas Cichanouskajos išskirtinis statusas dar labiau sumenko. Ji jau nebebuvo vienintelė, su kuria kalbamasi dėl Baltarusijos ateities.

Šiame kontekste jos figūra tarptautiniu mastu tapo dar mažiau aktuali, o Lietuva liko viena su Amerikos demokratų projektu, kuris iš pradžių atrodė kaip moralinis valstybės kapitalas, o dabar vis labiau primena finansinę prievolę.

Kyla klausimas, kiek ilgai valstybė gali sau leisti išlaikyti tokį parazitą? Lietuva nėra turtinga šalis, jos biudžetas balansuoja tarp socialinių įsipareigojimų, švietimo, sveikatos apsaugos ir gynybos poreikių.

Ar galime sau leisti kasmet skirti šimtus tūkstančių eurų politinei figūrai, kurios vaidmuo tarptautinėje arenoje akivaizdžiai blėsta? Ar tai tikrai investicija į demokratiją, ar veikiau prabanga, kurią mažai valstybei sunku išlaikyti?

Ketveri metai Lietuvoje pavertė Cichanouskają nebe svečiu, o nuolatine problema. Ji turi biurą, komandą, apsaugą, finansavimą, bet neturi realios politinės galios nei Baltarusijoje, nei Europoje.

Tai yra politinio parazito fenomenas ir veiklos imitacija, už kurią sumokame mes visi. Jei tokia padėtis tęsis, Lietuva rizikuoja likti vienintele, kuri vis dar laiko ant pečių projektą, kurio reikšmę tarptautiniai partneriai jau seniai prilygino nuliui.

Todėl vieši klausimai tampa neišvengiami. Ar mūsų valdžia turi drąsos pasakyti, kad misija neturi prasmės, nes per 5 parazitavimo metus ponia prezidentė niekuo nepakeitė Baltarusijos opozicijos situacijos?

Ar mes galime bent jau reikalauti aiškių finansinių ataskaitų, kur nukeliauja biudžeto pinigai ? Ar esame pasiryžę dar penkerius metus finansuoti projektą, kurio tarptautinė reikšmė niekinė, o rezultatai Baltarusijoje daugiau nei nuliniai?

Kol šių klausimų vengsime, tol Lietuva liks valstybe, kuri pati apmoka visas sąskaitas, o parazitas, taip ir neišmokęs lietuvių kalbos toliau gyvena mūsų sąskaita, tarsi jam tai priklausytų savaime.

Šią savaitę pasirodė informacija, kad „remiantis sprendimais, saugumo situacijos vertinimu, rizikų vertinimu, buvo priimtas Vadovybės apsaugos tarnybos sprendimas sumažinti taikomos apsaugos lygį."

Apie šį sprendimą buvo informuota ir S. Cichanouskaja bei jos ofisas, aš ir pats su ja esu apie tai kalbėjęs", - nurodė Užsienio reikalų ministras.

Parazitų lizdas, skambiai vadinamas jos biuru, Lietuvos institucijoms priėmus sprendimą mažinti Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos apsaugos lygį, laikinai buvo sustabdęs veiklą.

„Fizinio biuro veikla Lietuvoje yra laikinai sustabdyta. (...) Biure dirba tik dalis operatyvinės komandos, kuriai tai būtina, o likę darbuotojai perkelti į nuotolinį darbą", - BNS sakė S. Cichanouskajos biuro atstovė Ana Krasulina.

Kur buvę, kur nebuvę pragydo didieji kovotojai už visą pasaulio gėrį su visu pasaulio blogiu - konservatoriai. Jie aiškina, kad sprendimas buvo politinis, pataikaujant manantiems, kad 2020 metais į Lietuvą atvykusi S. Cichanouskaja yra pernelyg sureikšminama ir jos apsaugai skiriama per daug resursų.

Didis Amerikos demokratų draugas, atstovaujantis Kubos mafiją Žygimantas Pavilionis, taip pakomentavo sprendimą mažinti apsaugą Lietuvoje paskirtai Baltarusijos „prezidentei": „To seniai siekė įvairūs radikalai šioje Vyriausybėje, norintys atnaujinti ryšius su A. Lukašenka, norintys A. Lukašenkos trąšų Klaipėdoje. Tai prieštarauja Europos Sąjungos sankcijoms ir Lietuvos nacionaliniams interesams."

Prisiminęs Leniną, poilsiavusį prie Razlivo ežero, laiškais iš Graikijos į kovotojus už visą pasaulio gėrį kreipėsi ir Lietuvos anūkas nr.1.

„Šių dienų sprendimais praktiškai išprašome Lietuvos Baltarusijos išrinktąją prezidentę S. Cichanouskają išvažiuoti iš mūsų šalies. Nieko kito, kaip tik noro kuo greičiau grįžti prie bendravimo su Lukašenka čia nematau. O kas toliau? Bendrausime su Putinu?", - rypavo G. Landsbergis savo laiške partiečiams iš prabangios vilos Graikijoje.

Iš tikrųjų - o kas toliau? Ar mes jau visiems laikams liksime valstybe, perkančią ne tik Rusijos šiukšles, bet ir tampančia prieglobsčiu visokio plauko parazitams, iš visų pusių plūstantiems į Lietuvą?

O gal jau atėjo laikas nustoti laižyti batus visokiems aiškintojams, kaip ir ką Lietuva turi daryti ir sugrįžti į kelią, kuriame stovėjome Sąjūdžio laikais?

Norint atsakyti į šį klausimą, Lietuvai pirmiausiai reikia sugrįžti prie pagarbos savo žmonėms, savo valstybei, lietuvių kalbai ir valstybės vėliavai, kuri šiandien yra neįtikėtinai nuvertinta. Net Seimo tribūnoje kalbantys valstybės žmonių išrinkti politikai stovi tribūnoje kažkokio penkiaspalvio nesusipratimo fone.

„Aš tikiu, kad mūsų vėliava yra daugiau nei tik audinys ir rašalas. Tai visuotinai atpažįstamas simbolis, reiškiantis laisvę ir nepriklausomybę. Joje įrašyta mūsų tautos istorija, paženklinta tų, kurie žuvo ją gindami, krauju."

Taip sakė JAV senatorius iš Pietų Dakotos Džonas Thune.