Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie ateitį

2026-ieji Lietuvai veikiausiai bus metai, kai taps aiškiau, ar mūsų valstybė sugebės išlipti iš nuolatinės krizių ir sąmoningai kurstomos panikos retorikos ir pereiti prie brandesnio ir atsakingesnio valdymo, ar dar labiau įstrigsime nerealių pažadų, emocinių bangų ir susikurtų baubų labirinte.

Politinė sistema, išvarginta nuolatinių skandalų, vidaus intrigų ir vienadienių konfliktų, panašių į sliekų mūšius smėlio dėžėje, susidurs su labai paprastu klausimu - ar piliečiai dar tiki, kad mūsų 2024 metais išrinkta valdžia gali veikti normaliai?

Tai tikrai nebus staigus lūžis, veikiau lėti, bet gerai pastebimi kaukių kritimo procesai, kai visuomenė vis mažiau tikės deklaracijomis ir vis labiau vertins procesus, kurie apčiuopiamai veikia kasdienį gyvenimą: viešąjį administravimą, sveikatos ir švietimo sistemą, mokesčių ir socialinės politikos logiką, valstybės gebėjimą priimti sprendimus be teatrališkų viešajai nuomonei skirtų scenų.

Politikoje 2026 metais neišvengiamai stiprės dvi tendencijos. Viena - tolesnė poliarizacija, kai dalis visuomenės bus linkusi matyti tik „savus" ir „svetimus", o viešoji erdvė „teisingosios" žiniasklaidos pagalba toliau gamins konfliktą kaip pagrindinį dėmesį pritraukiantį produktą.

Kita - lėtas, bet juntamas visuomenės nuovargis nuo poliarizacijos. Tai sukurs paradoksą: emocinis triukšmas neišnyks, tačiau visuomenėje daugės žmonių, kurie tiesiog nebenorės dalyvauti politinėse kovose. Tai reikš ir žemesnį politinį aktyvumą, ir mažesnį pasitikėjimą partijomis, ir augantį pavojingą indiferentiškumą: tokiose sąlygose gerai organizuota nuo valdžios lovio per praėjusius rinkimus patraukta kompanija gaus daug erdvės toliau siūbuoti Lietuvos politinį gyvenimą.

Valdžios institucijoms 2026 metai bus egzaminas. Nuo gražiai parašytų programų bus pereinama prie labai konkrečių klausimų: ar valstybė sugeba efektyviai tvarkyti viešuosius pirkimus, ar geba užtikrinti elementarų administracinį stabilumą, ar gali garantuoti, kad įstatymai nebebus taisomi pagal vienos dienos ar vienos politinės partijos užgaidas ir emocijas.

Viešojo sektoriaus reputacija išliks trapiausia grandimi. Kiekvienas skandalas, kiekviena paviešinta nekompetencija ar interesų konfliktas 2026-aisiais turės didesnę kainą nei anksčiau, nes visuomenės kantrybės rezervas jau mažas. Tai reiškia, kad politikai, norėdami išgyventi politinėje erdvėje, turės mažiau galimybių „vaidinti" ir daugiau - dirbti, nes tai nebus taip toleruojama, kaip buvo iki šiol.

Ekonomikos srityje 2026 metais žmonės labiausiai vertins stabilumą. Jei kainų ir pajamų santykis išliks bent kiek prognozuojamas, nekils infliacija, tai taps svarbiausiu psichologiniu atramos tašku. Visuomenės nuotaiką lems labai praktiški dalykai: ar atlyginimai realiai leidžia ramiai gyventi, ar socialinės garantijos nėra tik popieriuje, ar žmogus jaučiasi saugus darbe ir ateityje.

Ekonominė politika, kuri 2026 metais vėl bus pristatoma kaip „reformos", reikalingos „gynybos stiprinimui", turės mažiau šansų būti suvokiama kaip pažanga, jei ji nebus susieta su skaidrumu ir labai aiškiais rezultatais. Visuomenė jau išmoko atskirti, kur kalbama apie „didžiąsias strategijas", o kur tiesiog bandoma pridengti neveiklumą ir pinigų švaistymą sudėtingomis, tačiau tuščiomis frazėmis.

Labai svarbus taps valstybės ir piliečio santykis. Jei 2025-ųjų įtampos daug kur buvo kurstomos emocijomis, tai 2026 metais visuomenė reikalaus konkretaus atsakymo: ar mes išmokome praeities pamokas, ar vėl kartosime tas pačias klaidas.

Tai ypač matysis teisingumo ir politinės atsakomybės temose. Kiekvienas korupcijos ar piktnaudžiavimo atvejis taps lakmuso popieriumi, parodančiu, ar valstybė tikrai nori apsivalyti, ar tik Ukrainos pavyzdžiu pavaizduoti apsivalymą. Jei atsiras aiškių, skaidrių, precedentu tapusių sprendimų - tai stiprins pasitikėjimą. Jei vėl viskas baigsis „politinėmis išlygomis" - 2026 metais cinizmas ir pesimizmas visuomenėje tik didės.

Gal pagaliau teisėsauga atkreips dėmesį į užsienio emisarų valdomą energetikos sektorių, kuris daugelio apklausų nuomone tvirtai pirmauja korupcijos lenktynėse. Beje, STT duomenimis, pastaruosius metus energetikos sektorius (įskaitant valstybinės energetikos institucijų veiklą ir sprendimų priėmimą) vertinamas kaip viena iš sričių, kurių korupcijos suvokimas blogėja.

Žiniasklaida ir informacinė erdvė 2026-aisiais toliau išliks dideliu mūšio lauku. Tradiciniai kanalai turės kovoti dėl pasitikėjimo, nes dalis visuomenės jau seniai įsitikinusi, kad žiniasklaida formuoja, o ne atspindi realybę. Kita vertus, alternatyvios platformos ir toliau stiprins fragmentaciją - kiekviena visuomenės grupė turės savo „tiesą", savo „žinias" ir savo emocijų burbulą.

Dėl to politiniai sprendimai bus sudėtingesni: net ir racionalūs paaiškinimai dažnai nepateks ten, kur jų labiausiai reikia. 2026 metai parodys, ar Lietuva dar pajėgi turėti bent minimalų bendrą informacinį lauką, ar pereis į galutinį susiskaldymo etapą, kai viešos diskusijos nebevyksta, nes skirtingos pusės apskritai nebesikalba.

Socialinė įtampa 2026 metais tikėtina nebus labai didelė, bet bus giliai juntama. Visuomenėje stiprės sluoksniai: vieni jausis integruoti į valstybės gyvenimą, kiti - esantys nuolat paraštėse ir už borto. Tai ypač bus matoma regionuose, kur skirtumas tarp oficialių kalbų apie pažangą ir realaus gyvenimo gali būti itin ryškus. Jei valstybė neras mechanizmų, kaip tikrai sumažinti šias disproporcijas, 2026-aisiais formuosis dar vienas pavojingas reiškinys - tylus, bet gilus socialinis nusivylimas ir rezignacija, kurie anksčiau ar vėliau, artėjant rinkimams, gali tapti dar viena politine jėga.

Valstybės strateginė kryptis taip pat bus po didinamuoju stiklu. Ne tiek deklaracijų lygmenyje, kiek praktikoje. Ar mes ir mūsų valdžia pagaliau nustosime „būti Ukraina" ir vėl tapsime Lietuva? Ar mes tapsime valstybe, kuri moka planuoti ilgiau nei vienai kadencijai? Ar sugebėsime užbaigti pradėtus projektus, ar tik nuolat juos „tobulinsime", keičiantis politinėms nuotaikoms?

2026 metai bus labai svarbūs testuojant valstybės discipliną: ar svarbios valstybės institucijos, ypač teisėsauga, gali pakilti virš politikavimo, ar liks tik dar vienu politinės kovos instrumentu. Jei atsiras institucinis stuburas - tai bus didžiausia valstybės pergalė. Jei ne - tai reikš, kad valstybė pamažu slysta į nuolatinio eksperimentavimo būseną, kurioje niekas iki galo neveikia, bet visi apsimeta, kad viskas taip ir nesukurtoje gerovės valstybėje yra gerai.

Galiausiai, 2026-ieji bus ir savotiškas moralinis išbandymas. Lietuva patirs dar daugiau situacijų, kuriose reikės rinktis ne tarp gero ir blogo, o tarp sudėtingo ir nepopuliaraus sprendimo. Bus akimirkų, kai reikės turėti drąsos pasakyti, kad valstybės interesas nėra vienadienis „patiktukų" skaičius, o ilga, nuobodi, bet būtina pašlijusios tvarkos kūrimo rutina. Klausimas tik vienas: ar atsiras pakankamai politinės valios tai daryti, ir ar valdžia bei visuomenė bus pasirengusios daryti ir palaikyti ne šūkius, o realius darbus, nekreipiant dėmesio į gerai organizuotus rėksnius prie Seimo rūmų.

Todėl, mano nuomone, objektyviausia 2026 metų prognozė galėtų būti tokia: tai bus metai, kai taps labai aišku, kas Lietuvoje tik vaidina valstybę ir kas ją iš tiesų bando kurti. Ne triukšmu ir deklaracijomis, o gebėjimu priversti institucijas tarnauti mums, Lietuvos žmonėms, o ne nuolat vaidinti tarnystę; kalbėti ne apie „didžius istorinius laikotarpius", o apie labai konkrečią kiekvieno piliečio kasdienybę.

Jei 2026-ieji atneš bent šiek tiek daugiau brandos, mažiau teatrališkos politikos ir daugiau paprasto darbo mūsų valstybei - tai jau bus didelė pergalė. Jei ne - teks pripažinti, kad gyvename laikotarpyje, kuriame svarbiausia tapo ne spręsti problemas, o nuolat jas kurti, kaip vyko oro balionų atveju, ir į jas reaguoti. Ir tai bus didžiausia prasidėjusių metų mūsų visuomenės dilema, kurią teks spręsti ne tuščiais plepalais, o realiais darbais.

Savo tekstą įprastai baigiu citata. Ši dažnai priskiriama Vydūnui ir skamba taip: „Atsakomybė už pasaulį prasideda nuo atsakomybės už save. Tik ten, kur yra asmeninė dvasinė tvarka, gali gimti tvarka valstybėje."