1 nuotr.Lietuvoje vis dažniau kalbama apie socialinį teisingumą, vienodą teisinį traktavimą ir skaidrumą. Tačiau realybėje dar per dažnai susiduriame su vadinamaisiais dvejopais standartais.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių - tai skirtingas valstybės požiūris į turto ir pajamų deklaravimą, kai lyginami aukštų pareigų politikai ir paprasti gyventojai.
Pagal galiojančius įstatymus, Seimo nariai kasmet turi deklaruoti savo turtą, pajamas, finansinius įpareigojimus bei santaupas. Tačiau ši pareiga dažnai atliekama tik formaliai: jiems nereikia pateikti jokių banko išrašų, sąskaitų ar oficialių dokumentų, patvirtinančių deklaruojamus duomenis. Visa informacija teikiami remiantis asmeniniu sąžiningumu ir pasirašymu, kad ji yra teisinga.
Kyla klausimas: ar to pakanka? Ar žmonės, turintys tokias atsakingas pareigas, neturėtų deklaruoti turto skaidriau - su realiais įrodymais ir galimybe visuomenei patikrinti jų pateiktą informaciją?
Tuo pat metu Lietuvos savivaldybės, nagrinėdamos gyventojų prašymus skirti kompensacijas už šildymą ar kitą socialinę paramą, taiko daug griežtesnius reikalavimus.
Gyventojas privalo pateikti banko išrašus, oficialias pažymas apie turimus indėlius, dokumentus apie pajamas bei kitus įrodymus, pagrindžiančius jo nepasiturinčio statusą.
Kitaip tariant, žmogus, prašantis paramos, laikomas tarsi įtariamuoju, kuriam tenka įrodyti, kad jis nesukčiauja.
Paradoksalu, bet valstybė lengviau pasitiki tuo, kas turi galią, negu tuo, kas turi poreikį. Toks dvejopas požiūris sukuria pavojingą precedentą: jei esi valdžioje - tavim tikima, jei esi eilinis pilietis - tave tikrina.
Tai prieštarauja teisinės valstybės principams, kurie reikalauja lygybės prieš įstatymą, skaidrumo ir atskaitomybės visiems - ypač tiems, kurie valdo viešuosius išteklius.
Kitose ES šalyse taip pat taikomas pareiškimu pagrįstas turto savarankiško deklaravimo modelis, paremtas pasitikėjimu. Tačiau šį modelį dažnai papildo nuoseklios, periodinės patikros, atliekamos nepriklausomų institucijų. Tokia praktika padeda sukurti ne tik formalų, bet ir realų pasitikėjimo pagrindą.
Turime pradėti viešą diskusiją apie dvejopus standartus ir jų keliamą socialinį susvetimėjimą bei šešėlinės ekonomikos skatinimą.
Lietuvoje gyventojų pasitikėjimas Seimo narių turto, privačių interesų bei kitomis deklaracijomis yra menkas, nes jos dažnai suvokiamos kaip formalumas - be realios kontrolės ar pasekmių už klaidingą informaciją. Pasitikėjimą galima padidinti užtikrinant veiksmingą tikrinimo sistemą, skaidrumą ir viešumą, realias pasekmes už pažeidimus.
Tuo pačiu remiantis orumo ir pasitikėjimo principais, būtų galima supaprastinti dokumentų reikalavimus nepasiturintiems asmenims, teikiantiems prašymus skirti kompensacijas už šildymą ar kitą socialinę paramą - bent jau tiems, kurių gaunamos pajamos akivaizdžiai žemos pagal valstybės turimus duomenis (pvz., iš „Sodros").
Valstybėje, kurioje pareigūnams suteikiamas besąlygiškas pasitikėjimas, o paprasti piliečiai laikomi iš prigimties nepatikimais, demokratija praranda savo pagrindą - lygybę prieš įstatymą ir abipusį atskaitingumą. Jei norime kurti teisingą visuomenę, turime pripažinti: skaidrumas turi prasidėti nuo viršaus. O pasitikėjimas - būti abipusis.
Gal laikas tai garsiai pasakyti?
