Algimantas RUSTEIKA: Karas baigiasi?

Gal neužsisakys, nes neskanūs? Melskimės. Nuo to priklausys viskas, Lietuvos teritorijos laikinieji administratoriai atsistos ant užpakalinių kojyčių, lauks skanukų ir su viskuo sutiks. Daugiau nesame verti, nes visada su viskuo sutinkam, ar ne?

Na, nebent D.Šakalienė su R.Vaikšnoru, prisiskaitę E.Jakilaičio nupirktų niekam nežinomų karinių ekspertų „konflikto simuliacijų", už kokius varganus 10 - 15 milijardų laimėtų karą prieš agresorių jo teritorijoje.

Derasi tik karo dalyviai

D.Trampas ir V.Putinas susitiks gyvai? Europos gynėjo V.Zelenskio ir „lyderių" nekvies? Kaip praneša CNN šaltiniai - nebent pasėdėti už durų ir pasikalbėti po to, kai sprendimai Aliaskoje jau bus priimti... Toks panašus pasėdėjimas koridoriuje laukiant ponų sprendimo, kaip Čekoslovakijos atstovų Miunchene 1938 metais.

Tai reiškia, kad viskas dėl esminių dalykų jau sutarta. Kitaip didvalstybių vadovai tokiose situacijose nesusitinka. Tai buvo proxy nuotolinis karas tarp JAV ir Rusijos Ukrainoje. Logiška, kad derėtųsi ir sprendimus priimtų kariaujančių pusių vadovai. Teritorijos, kurioje kariaujama, administratorius gali būti kviečiamas tik iš mandagumo.

Kas truputį komiška - tartis ir susitarti reikia taip, kad visi šitie ponuliai galėtų papozuoti savo visuomenėms kaip nugalėtojai. D.Trampas - Nobelio nominantas, pasaulio taikdarys! V.Putinas - rusų pasaulio išgelbėtojas! V.Zelenskis - valstybės apgynėjas!

Valdant užzombintas visuomenes per zombių žiniasklaidas, tai visiškai nebus sunku. Ukrainos pakasynose ir mūsų ilgasis sudalyvaus, atsiveš vainiką, bučiuos vėliavą. Na, kaip visada. Sprendimai bus maždaug iki Naujųjų, o po to narsiai dalinsimės ginkluotės milijardus, visi dirbs ir uždirbs.

Kad V.Zelenskis neišsigintų ko nors nesupratęs ar negirdėjęs ir vėl nepradėtų prieš pasaulio šeimininką intrigėlių, D.Trampas apie Steve'o Witkoffo derybas Maskvoje ir būsimą susitikimą su V.Putinu informavo V.Zelenskį dalyvaujant Europos "lyderiams". Pasirūpino liudininkais, taip sakant.

Įdomus paradoksas - JAV, šalis pralaimėjusi karą mūšio lauke, tampa nugalėtoju ir taip pat dalinasi grobį. Ukrainos retieji mineralai jau kišenėje, Europa mokės JAV geopolitinio įrankio - NATO - išlaikymui dvigubai daugiau. Pirks iš JAV GPK ginklus ir Ukrainai, ir sau.

Rusijos turėta europinė rinka perimta JAV. Nordstream dujotiekis sėkmingai susprogdintas, tyrimai nutraukti, Amerikos skalūnų ar perpirktos iš Rusijos dujos plaukia laivų karavanais į Europą, kuri moka muitus JAV, tačiau amerikietiškoms prekėms ES tarifai nuliniai. Energetinių resursų Europa įsipareigojo pirkti iš JAV už 750 mlrd. USD, investuoti - dar 600 mlrd. „Šiūr biznis!", kaip sakė Pranas Krukelis - Frank Kruk, gyvenk ir žvenk!

Ko siekė, siekia ir sieks JAV Europoje

Tuo dar kartą baigiamas realizuoti istorinis, pagrindinis anglosaksų geopolitikos siekis Europoje, suformuluotas plačiajai publikai Zbigniewo Brzezinskio knygoje „The Grand Chessboard" (1997). Jis rašė, kad JAV turėtų užkirsti kelią bet kokiai dominuojančiai Eurazijos galybei, nes tai keltų grėsmę JAV pasaulinei hegemonijai.

Vienas didžiausių JAV geopolitinių „košmarų" būtų konsoliduota Europos galia - technologijų ir kapitalo turtinga Vakarų Europa kartu su gamtiniais resursais turtinga Rusija.

Tokia ir buvo nuosekliai, nuo seno vykdoma politika. Pirmasis pasaulinis karas: po 1871 m. suvienijimo Vokietija tapo sparčiai augančia pramonine galybe, kurios ekonomika jau 1900 m. beveik prilygo Britanijos. Rusija turėjo milžiniškus gamtos išteklius ir didžiulę darbo jėgą.

Šių dviejų valstybių suartėjimas ekonomikoje ir geležinkelių jungtyse galėjo suteikti dominuojančios galios Europoje ir kelti grėsmę Britanijos jūrinei imperijai. Britų strateginė baimė buvo geležinkelio Berlynas-Bagdadas (per Osmanų imperiją) projektas, kuris būtų leidęs Vokietijai turėti sausumos prekybos kelią į Artimuosius Rytus ir Indiją, apeinant britų kontroliuojamas jūras.

Rusija galėjo būti svarbi partnerė šiame projekte dėl geografinės padėties ir resursų, todėl britų diplomatija stengėsi atskirti Vokietiją ir Rusiją, skatindama Rusijos ir Prancūzijos sąjungą (1894 m. Prancūzijos-Rusijos aljansas), nukreiptą prieš Vokietiją.

1907 m. Anglijos-Rusijos susitarimas dėl įtakos sferų Azijoje (Persija, Afganistanas, Tibetas) užbaigė „Didįjį žaidimą" ir padėjo sukurti Antantę, kas sudarė politines prielaidas karui. Ir karas faktiškai sunaikino galimą Vokietijos-Rusijos ekonominį bloką.

Po Versalio taikos sutarties Vokietija buvo nusilpninta, tačiau ekonomikos atsigavimas 1920-1930 m., o ypač 1922 m. Rapalo sutartis su TSRS, abipusis diplomatinių santykių atnaujinimas sukėlė didelį britų ir prancūzų nerimą.

Ekonominis ir karinis-techninis bendradarbiavimas, kada Vokietijos kariuomenė slapta treniravosi TSRS teritorijoje, buvo aiškus ženklas, kad Vokietija ir Rusija gali rasti bendrą, priešišką interesą, apeidamos anglosaksiškus Vakarus. Todėl visa tarpukario britų diplomatijos jėga buvo nukreipta į Vokietijos ir Rusijos supriešinimą.

Prasidėjus karui, iki 1941 m. JAV laikėsi izoliuotai, tačiau Hitlerio invazija į TSRS pakeitė situaciją - nuo to momento JAV politika buvo paremta tuo, kad nė viena pusė (nei Vokietija, nei TSRS) negalėtų dominuoti Europoje. Tam pirmiau reikėjo abi puses išsekinti, kuo ilgiau neatidarant Antrojo fronto.

JAV ir JK siekė, kad Vokietija būtų galutinai sutriuškinta, o TSRS - pakankamai stipri nugalėti Hitlerį, bet nepakankamai, kad dominuotų Europoje po karo. Ir ši strategija, kad Vokietija ir Rusija būtų visada viena prieš kitą, o ne sąjungininkės, buvo įgyvendinta.

Po Šaltojo karo pabaigos ta pati geopolitinė praktika išliko. Vokietija, kaip ir kitos Europos šalys, gavusi prieigą prie pigių rusiškų energijos resursų (dujų, naftos, anglies, urano), esmingai sumažino savo gamybos sąnaudas, sukūrė aukštą pramonės konkurencingumą ir eksportavo pigesnę produkciją į pasaulio rinkas didžiuliais kiekiais. Tai stipriai išplėtė jos įtaką, dažnai - JAV pramonės sąskaita.

JAV nuo Antrojo pasaulinio karo laikų rėmėsi NATO ir savo kariniu buvimu Europoje kaip dalimi pasaulinės galios projekcijos. Galima Europos ir Rusijos strateginė partnerystė: Vokietijos technologijos + Rusijos žaliavos = pramoninis-karinis gigantas, sukėlė grėsmę JAV įtakai regione.

Tai buvo geopolitinis iššūkis JAV valstybės interesams. Reikėjo imtis priemonių. Ir jų buvo imtasi. USAID milijardais užkurtas Maidanas nugalėjo ir prasidėjo New Palestina Ukrainoje - karas be pabaigos, kurio pradžioje Vokietija ir kitos Vakarų Europos valstybės dar bandė likti neutraliomis ir ėmėsi arbitrų vaidmens.

Tačiau metai bėgo ir karo pabaigos ėmė reikėti sprendimų priėmėjams. Dėl jos buvo susitarta 2021 m. vasarą, susitikus Ženevoje J.Bidenui ir V.Putinui. Viskas visiems buvo žinoma, aišku - trijų dienų, daugiausia savaitės blyckrygas. Jam nepavykus, įjungtas sankcijų mechanizmas, nustekenęs pačius sankcionuotojus.

Taigi, biznio nebėra, išlaidos viršija pajamas, JAV iš karo pasiėmė viską, ką galėjo. Reikia kruviną spektaklį baigti.

Karo pabaiga Europai

Ir vaidinimas bus baigtas, uždanga jau leidžiasi. Tiek metų puoselėtas Paryžiaus-Berlyno-Maskvos projektas apie Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko palaidotas ilgam. Atėjo metas laidotis arba pradėti gydytis ir pačiai Europai. Nes bet kokia sąjunga gyva tik tol, kol yra naudinga kiekvienam jos nariui.

Po Europos fon Uršulės pasirašytų muitų tarifų ir įsipareigojimų Amerikai, ES tapo ne tik nenaudinga, bet ir žalinga jau ir didžiosioms ES valstybėms. Tai pabaigos pradžia. Politinis lavonas pradės irti atskirų valstybių savarankiškais bandymais ieškoti atskirų, sau naudingų susitarimų su geopolitinėmis galiomis. Bus taip pat bandymų burtis į grupes pagal interesus, apeinant Europos Komisiją.

Priešingu atveju Europos laukia lėtas skendimas žaliojoje beprotybėje, migrantų srautuose, ginklavimosi varžybose JAV KPK naudai ir tapsmas nereikšminga Amerikos politine marionete, į kurią rimti žaidėjai nekreipia dėmesio. Arba, optimistiniu variantu, jei toks dar būtų įmanomas - tautų atsibudimas per artimiausius rinkimus, nušluojant į sąvartyną liberastinius režimus.

Tai, ką matome šiandien politinių marionečių teatre - tik bandymas papozuoti rinkėjams prieš ateinančius pralaimėjimus. Visi tie "europinių lyderių" maivymaisi prieš kameras, kad jie "nesutinka", siūlo "savo variantus" ir t.t. ir pan. - tik politinių impotentų šou.

Jie seniai nieko nebegali ir nieko nebesprendžia. Tačiau labai labai nori atsisėsti prie Ukrainos skerstuvių stalo. Galės dar numesti kelis milijardus pabaigos pratęsimui keliems mėnesiams ir nieko daugiau. Ant šios karo žlugdomos tautos ir valstybės šiems veikėjams nusispjaut iš aukštos varpinės.

Karo pabaiga Ukrainai

Taip, karas pralaimėtas. Ir Ukrainai reikės atpirkimo ožio, kuris yra vienas vienintelis - V.Zelenskis. Jis dabar kaunasi ne už šalį, o už savo išlikimą. Reikia dėtis kovotoju iki galo, net jei tas galas reikš ne dviejų ar keturių, o dvylikos sričių praradimą. Net jei prireiks dar šimto kito tūkstančių gyvybių. Svarbu juk kas vakarą pasakyti ką nors patriotiško.

Tai tiesiog dalis plano, aptarto ir sutarto su "europiniais lyderiais" - pralaiminčios karą valstybės vadovui drąsiai reikalauti laiminčios pusės kapituliacijos ir vaidinti, kad tai yra politika. Nors tai yra tiesiog "europinių lyderių" apgaulė savo tautoms, bandant išsaugoti korupcinę sistemą ir antivalstybinius režimus, gąsdinant Rusijos karinės grėsmės baubais.

Kitų argumentų jie nebeturi. O ir šie V.Zelenskio paskutiniai bandymai pūsti žandus prieš geopolitinių realijų vėją skirti tik parodymui, kad dėl visko bus kaltas ne jis, o D.Trampas. Ir šią propagandinę kaliausę neabejotinai mėnesį kitą tampys ir mūsų žiniaKLAIDA.

O V.Zelenskiui tai gali baigtis kartoniniais USAID mergelių mitingais, kompromatų lietumi ir JAV žvalgybinės informacijos ir ginkluotės teikimo nutraukimu. J.D.Vencas ką tik pranešė, kad visa finansinė pagalba Ukrainai jau sustabdyta, informuoti CNN šaltiniai - kad JAV gali net susigrąžinti Ukrainai skirtą ginkluotę. Tai išspręstų klausimą galutinai.

Pagailėkim šios tautos ir valstybės. Ukraina bus žlugusi pafrontės buferinė valstybė, kurios atstatymo po karo otkatų ir turtų dalybų sulėks viso pasaulio aferistai ir vietiniai oligarchai. Retieji mineralai jau išdalinti V.Zelenskio sutartimis ir JAV, ir Jungtinei Karalystei, ir dar velniai žino kam - teks grobuonims susitarti.

Milijardus šalies turtų išvogs ir svetimi, ir savi. Nebent tauta pakiltų ir įžengtų į politinę areną. Ir tą kuri nors konkuruojanti politinė pusė tikrai gali inicijuoti. Tada prasidėtų jau įprastas Ukrainai naujų maidanų ciklas.

Lietuva - kur ji?

O kas bus šalyje, kur miega kapuos didvyriai? Nieko naujo: prie ežerėlių kaip grybai dygs naujos, modernios kovotojų už Ukrainą ir politikų švogerių vilos. Atsipalaiduokime, įsipilkime dar po vieną, mums nieko nereikės daryti.

Nes niekas mūsų nuomonės neklaus. Viskas bus gerai, brangūs Lietuvos žmonės, esame drąsi šalis. Statysime, kaip visada, už didžiausius Europos lūzerius ir pralaimėtojus. Kurie ant mūsų nusispjaus pirma pasitaikiusia proga.

Vito Tomkaus trigrašis: Išvada - ne kokia: laimės karą su Rusija likusi Europa su JAV (ar be jos) arba pralaimės, ukrainiečiams (likusiems gyviems) vargu tai ar bepadės. Kokia nauda iš tokios gimtosios „Tėvynės", kurioje strateginiai pramonės objektai sugriauti ir subombarduoti, kaimai ir miestai nuo žemės paviršiaus nušluoti, dešimtys milijonų protingiausių piliečių po margą pasaulį išsilakstė, o žemės gamtinius išteklius karo kurstytojai išsigrobstė? Jau nekalbant apie ES paramą gynybai, kuri vis labiau ir dažniau virsta kreditais, kuriuos anksčiau ar vėliau teks Ukrainos mokesčių mokėtojams atiduoti. P.S. Negi ir mes norime, kad ir mūsų gimtosios Tėvynės lauktų panaši dalia, kad leidžiame karo krankliams Lietuvą stumti į prarają?! (Bepigu svetimšaliams ohmanams mus stumti į nežinią: prisirinks su kaupu pinigų ir išneš sveiką kailį į savo Švediją laiku...)